Karo zonoje atsidūrusiems žmonėms tenka toliau gyventi, atlikti kasdienius darbus. Neatsiejama jų kasdienybės dalis – kontrolės postai, saugumo zonos, apsiausti rajonai. Jie gyvena tarp griuvėsių ir neretai sunkiai orientuojasi gimtajame mieste. Siaubingai sugriautuose miestuose žmonės nebejaučia ryšio su namais.
Aštuntus metus karo siaubiamoje Sirijoje architektai ir miesto planuotojai nebegali laukti atstatymo po karo planų ar taikos. Jie jau dabar darbuojasi, siekdami išsaugoti savo paveldą, identitetą, neleisti žiaurumams sunaikinti jų istorijos.
Tai daroma įvairiais būdais. Vieni slepia kultūrines vertybes senose kapinėse, kad jų nesunaikintų ir neišvogtų. Kiti atstato sugriautus namus ir turgavietes, suteikia prieglobstį namų netekusiems gyventojams. Treti vyksta į Libaną, į Jordaniją ir Turkiją mokytis, kaip išgelbėti miestus ir išsaugoti istorinį paveldą.
Dėl karo architektams teko keisti mąstymą, kad gebėtų reaguoti į pokyčius. Atlikdamas savo tyrimą, „Independent“ skelbiamos publikacijos autorius sako kalbinęs tėvynėje likusius ir užsienyje besitobulinančius Sirijos architektus apie tai, kaip būtų galima remti miestų atstatymo darbus. Per pokalbius kilo įvairių idėjų, kaip antai, mentorystės programų kūrimas, tyrėjų bendradarbiavimas su akademikais, mokomosios medžiagos apie architektūrą, statybas ir projektavimą parūpinimas internetu.
Kaip viena iš aktualiausių problemų, neretai įvardijamas įvairaus pobūdžio medžiagos arabų kalba stygius. Trūkstant informacijos, kaip vykdyti atstatymo darbus ir vėl suburti iškrikusią bendruomenę, kai kurie entuziastai imasi užsienio šalių universitetuose dirbančių mokslininkų skelbiamų apžvalginių straipsnių vertimų.
Gausus skaičius straipsnių arabų kalba turėtų būti parengtas iki 2019 metų pradžios, taigi, jau labai greitai Artimųjų Rytų kontingentas turės kuo puikiausią galimybę išsamiau pagvildenti tokias temas kaip miestų atstatymas, paveldosaugos politika ir miestų reikšmė malšinant konfliktus.
Privalu nepamiršti, ko siekiama vykdant bet kurį rekonstrukcijos projektą. Architektai, mokslo srities darbuotojai, politikai, ekonomistai ir miestų plėtros specialistai yra linkę laikytis savų planų ir siekti savų interesų. Kai kurie rekonstrukciją, deja, sieja tik su finansinėmis galimybėmis, investicijomis ir proga užsidirbti pinigų. Kiti šį kraštą tapatina su ypač patogia vieta, tinkama iš užsienio atvykstančių projektuotojų eksperimentams.
Jau girdisi būgštavimų, kad mažiausiai įtakos rengiamiems planams ir vykstančioms diskusijoms turės ne kas kitas, o patys sirai, todėl nusimatanti rekonstrukcija gali anaiptol neatitikti jų lūkesčių.
Su nuoskauda tenka pripažinti, kad daugelis Sirijos atstatymu suinteresuotų asmenų teturi menką supratimą apie tą šalį, jos piliečių gyvenimo būdą, socialinį ir kultūrinį kontekstus. Būtina atminti, kad visos nusimatančios statybos vyks ant Sirijos vyrų, moterų ir vaikų krauju sulaistytos žemės.
Šiokį tokį nerimą kelia ir galimas rekonstrukcijos planų nesuderinamumas su miestų suklestėjimo garantais, t. y. sugebėjimu užtikrinti, kad miestas ir jame įdiegtos sistemos bus tinkami būsimiems gyventojams ir nesukels bereikalingų sunkumų stengiantis kaip nors adaptuotis.
Architektūros galia
Kai kuriuose miestuose rekonstrukcija ir atstatymas siejami tik su keliais pavieniais objektais, taigi, naudos iš vykdomų projektų turėsi tiktai konkrečios bendruomenės. Tos, kurių interesų nepaisoma, atsiduria gana sudėtingoje padėtyje, ir tai kelia tam tikrą grėsmę. Anot miestų plėtros eksperto Lawrence‘o J Vale‘o, netolygūs atkūrimo procesai gali labai apsunkinti miestų, kaip ekonomiškai, socialiai ir politiškai funkcionuojančių vienetų, vizijos įgyvendinimą.
Vis dėlto situacija tikrai nėra beviltiška. Su išmone suprojektuoti architektūriniai ansambliai gali net labai pozityviai paveikti galybę smūgių patyrusią Sirijos visuomenę. Jie gali perteikti simbolinę prasmę, priversti atsigręžti į istoriją. Vien architektų sprendimai gali lemti, ar pavyks sukurti visiems priimtinas erdves, ar tik elitui skirtus rajonus.
Savo knygoje „Building the Post-War World“ (Pokarinio pasaulio statyba) profesorius Nickas Bullockas aiškina, kaip, atstatant per Antrąjį pasaulinį karą sugriautus miestus, inovatyvios ir eksperimentinės idėjos tapo geresnio gyvenimo viltis įkūnijančiais sprendimais.
Sirijoje griuvėsiais virto ištisi miestų rajonai ir didžiulės kaimo gyvenviečių teritorijos, todėl architektams būtina tarsi iš naujo išsiaiškinti pagrindinius Sirijai būdingos architektūros bruožus. Mėgindami atsekti vyraujančias tendencijas, daugelis architektų savo užduotimi laiko pastatyti naują Siriją, skirtą sirams ir sukurtą sirų.
Tie architektai nenori prabilti visuotinai suprantama architektūros kalba – Beirute įgyvendintas rekonstrukcijos planas, neturinti nieko bendra su šalies identitetu, jiems neatrodo priimtinas. Būsimų Sirijos pastatų architektūra, jų manymu, turi itin tiksliai atitikti šaliai būdingas tendencijas – tik tada ji bus pajėgi skatinti teisingumo ir lygybės įsigalėjimą. Atstatytoje Sirijoje savo vietą turi rasti visi be išimties – tiek išguiti, tiek skurstantys, tiek nuskriausti.
