Šiemet Radviliškis dalyvauja projekte „Išmanusis miestas IV“ ir atnaujinimui pateikia miesto erdves, siekdamas, kad jos prilygtų Europos miestų aplinkai.
– Vytautai, koks Radviliškis Jūsų akimis – seniau ir dabar?
Žmogaus kilmės šaknys – svarbiausios, todėl ir vaikystės prisiminimai apie Radviliškį – tik šviesūs. Ryškiausi mano prisiminimai apie daug kultūrinių vietų. Gražiausiai atsimenu Antaniškių mišką (parką), kuris dabar jau nebefunkcionuoja, o buvo kultūrinis traukos centras. Begalinis įspūdis išlikęs, nes buvo puikiai parengta infrastruktūra, Dainų šventėms skirta aikštė, visur nutiesti takeliai, buvo kultūriškai labai stiprus parkas. Apmaudu, kad dabar tai tuščia teritorija. Labai linkiu, į pagalbą pasitelkus nacionalinius projektus, įvairius konkursus atgaivinti ir šią erdvę, padaryti ją išskirtinę, įkvepiančią ir pačius gyventojus, ir miesto svečius.
Na o dabar Radviliškis – stiprus tranzitinis miestas. Tai suprantu, tačiau, kaip kultūros atstovas, labiausiai pasigendu kultūrinių traukos centrų. Gimiau ir užaugau Naujojoje gatvėje. Ten dabar yra parkas, tada dar tik buvo sodinamas. O kur dabar parkas prie baseino – tada buvo pelkė, visiškai tuščia erdvė. Tie, kurie matė, kaip viskas kito, kaip viskas išsiplėtė, Radviliškį tikrai mato kitomis akimis. Žmonės daug ką adaptavo, urbanizavo. Nors aš įžvelgiu ir dėmę urbanizacijoje – buvę kolektyviniai sodai, jie netvarkomi, ir mano nuomone, silpnina puikų Radviliškio įvaizdį. Kur dabar Kultūros centras – prieškario Lietuvoje buvo bažnyčia. Nuostabu, kad išliko graži medinė varpinė, kultūros paveldo objektas.
– Koks, jūsų akimis, yra šis miestas?
Gražus, išskirtinis. Man Radviliškis labai patinka, čia visuomet labai miela atvykti. Paprastai Radviliškį palyginęs su kitais miestais, gali pajusti, kad tai – vieta, kurioje aktyvus verslas, kurioje žmonės nori ką nors veikti.
Vytautas Juozapaitis – operos solistas, kuris svajojo tapti būgnininku? Kiek save atsimenu, domėjausi muzika. Ilgą laiką grojau būgnais, o dainuoti pradėjau tik 10 klasėje. Tačiau klasikinė – akademinė muzika į mano gyvenimą atėjo kur kas vėliau.
Ar teko koncertuoti Radviliškyje? O taip! Tiesa, kaip profesionalus dainininkas į gimtinę grįžau jau tapęs Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu ir apvažiavęs bene pusę pasaulio. Tačiau pirmasis koncertas, įvykęs Radvilišio viešojoje bibliotekoje po 25 metų sugrįžimo liks atmintyje, kaip vienas svarbiausių mano biografijoje. Na, o vėliau koncertų padažnėjo, kuo iki šiol labai džiaugiuosi.
– O ar šito miesto gyventojai nori kultūros?
Net labai! Radviliškis – vienas tų išskirtinių miestų, kuriuose kultūra yra ne vartojama, o neatsiejama oraus gyvenimo dalis. Čia puiki atmosfera. Vien Kultūros centro renovuota salė ko verta – puiki, joje akustika prilygsta didžiosioms koncertų salėms. Radviliškis tikrai išsiskiria aukšta meno raiška, bei čia išaugintais įvairiausių meno ir kultūros lauko profesionalais, garsinančiais Radvilškį ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ir šis procesas nenutrūksta bei turi gražią perpektyvą.
– Vytautai, papasakokite apie kultūrinę aplinką Radviliškyje, kokią ją atsimenate ir matote dabar?
Išgirdus šį klausimą, pirma mintis kyla apie labai pakitusią pastatų funkciją. Tiek moralinę, ir fizinę. Kartais net sunku suvokti, kad kitados veikusioje mokykloje, kur progimnazijos klasėse mokėsi mano močiutė, po to veikė muzikos mokykla, o šiandien ten – šarvojimo salės… Dabartiniai Šaulių namai sovietmečiu buvo virtę Kultūros namais, kuriuose teko praleisti nemažai laiko. Tai buvo traukos centras, vykdavo muzikantų peržiūros. Šalia buvo vasaros lauko šokių aikštelė, vasaros estrada, kurioje mes, jauni muzkantai svajojome vieną dieną pagroti…
Per ilgus metus pastatų funkcionalumas daug kur pakito. Taip, kaip carinė progimnazija virto vakarine mokykla, vėliau – muzikos mokykla, o dabar laidojimo namais. Radviliškio bažnyčia buvo didelė, įspūdinga, bet per II Pasaulinį karą sunaikinta. O toj vietoj buvo įrengtas atrakcionų parkas vaikams, buvo karuselės, arkliukai, laiveliai, motorizuoti lėktuvėliai. Dabar atrodo neįtikėtina, bet visa tai buvo kapinių ir bažnyčios vietoje. Ir dabar, būdamas Radviliškyje, būtent per vietas, per pastatus prisimenu savo jausmus, tėvo pasakojimus. Aš esu matęs senojo Radviliškio, statyto iki 1978 m. Dabar – įspūdis dvejopas, lyg ir viskas pasikeitę, lyg ir tas pats, bet žmonės kiti.
– Radviliškis turi kuo didžiuotis?
Kaip renovacijos pavyzdį drąsiai pateikčiau Radviliškio biblioteką. Prie seno pastato prijungtas naujas statinys išties atrodo įspūdingai. Smetonlaikiu ten buvo Savivaldybė, mano senelis joje dirbo sekretoriumi. Bibliotekos salei jaučiu sentimentų, nes joje vykęs mano koncertas tarsi savotiškas „sugrįžimas“ į Radviliškį. Yra stipri, aukšto lygio muzikos mokykla. Kultūros centrai – kūrybos centrai, sporto bazės, fantastiškas stadionas – jaunimui yra kur eiti ir kuriamos naujos darbo vietos. Jaunimui skųstis, kad nėra kur nueiti, negalima, nes pilna veiklos.
Naujasis baseinas – neabejotinas traukos centras ne tik radviliškiečiams, bet ir aplinkinių miestų gyventojams. Meras Antanas Čepononis – idėjų generatorius. Žmonės mato darbus, jo nuoširdumą, visa tai įvertinama. Meras atranda energijos, minčių, idėjų, galimybių bendradarbiauti projektuose. Tai, kas neabejotinai nauja, gražu, gerai ir pranoko visus lūkesčius – baseinas.Pats dalyvavau kapsulės užkasime pamatuose ir likau sužavėtas.
Tai Europinio lygio baseinas, spa paslaugos nenusileidžia geriausiems visoje Lietuvoje. Radviliškio valdžia drąsiai kovoja su emigracija teisingu keliu: per viešųjų erdvių, pramogų infrastruktūros kūrimą. Biblioteka, baseinas – tai pavyzdžiai, kaip drąsiai bendraujant su įvairiomis iniciatyvomis keičiasi miesto vaizdas. Juk ir baseinas, sujungtas su sporto arena, stovi vietoj asfaltuotos aikštelės, kurioje mano vakystės metais žiemos metu būdavo liejamas ledas ir įrengta čiuožykla.
– Ko palinkėtumėt Radviliškiui?
Radviliškiui reikia dar vieno, o gal ir ne vieno viešbučio. Juo tikrai naudotųsi sportininkai, nes šalia yra puiki sporto bazė: stadionas, baseinas, dengta salė. Sudarytos idealios sąlygos sporto stovykloms. Žinoma, ir turistai, atvažiavę aplankyti ne tik Radviliškio miesto, bet ir viso rajono bei apylinkių, kuriose tikrai yra ką pamatyti, galėtų ilgiau pasisvečiuoti, apsilankyti kultūros renginiuose, stebėti sporto varžybas, pasidžiaugti naujojo spa teikiamais malonumais. Tai neabejotinai suteiktų didesnio patrauklumo, o ir ekonomiškai būtų naudinga visiems.
Na, o svarbiausias mano linkėjimas Radviliškiui – nesustoti. Nes jau dabar suteiktas pagreitis rodo, kad labai netolimoje ateityje šis man asmeniška brangus miestas gali tapti išskirtiniu traukos centru, patogiu gyventi ir jaukiu prieglobsčiu bei užuovėja miesto svečiams. Ir, žinoma, sėkmės 2018 m. vyksiančiame „Europos žmonių festivalyje“. Džiaugiuosi, kad šis unikalus renginys, pirmą kartą vyksiantis Lietuvos istorijoje, patikėtas surengti būtent Radviliškyje. Tai bus unikali galimybė žinią apie save paskleisti visiems Europos žmonėms, kurie, neabejoju, įvertins visus Radviliškio privalumus!
