400 puslapių paraiška, prie kurios rengimo dirbo daugybė žmonių, jau pateikta, tačiau iniciatoriai neatsikvepia ir laukia UNESCO ekspertų vertinimo. Apie paraiškos rengimo procesą ir Kauno modernizmo architektūros perspektyvas kalbuosi su Paraiškos rengimo ekspertų grupės vadove, architektūros istorike, Vilniaus universiteto profesore Marija Drėmaite.
– Marija, kokios nuotaikos laukiant UNESCO verdikto dėl Kauno modernizmo architektūros įtraukimo į kultūros paveldo sąrašą?
– Dabar yra pateikta paraiška UNESCO pasaulio paveldo centrui, kuris organizuoja jos ekspertinį vertinimą. Ekspertai vertins, ar Kauno Naujamiestis ir Žaliakalnis atitinka paraiškoje nurodytas vertybes, ar yra išsaugotas siūlomos vertybės autentiškumas ir vietos integralumas. Remiantis ekspertize, Lietuva gaus atsakymą. Tuomet matysime, kokie šansai ir ar reikia ką nors pataisyti. Taigi, nuotaikos bus ryškesnės, kai gausime tą vertinimą. Planuojama, kad kitąmet liepą vyksiančioje sesijoje sprendimas jau turėtų būti priimtas, jei viso proceso nepristabdys pandeminė situacija.
– Papasakokite apie paraiškos rengimo procesą.
– Toks darbas visuomet yra iššūkis. Esminiai dalykai paraiškoje yra du: pirmas – pagrįsti Kauno modernizmo architektūros išskirtinumą pasauliniu mastu, antras – aiškiai parodyti, kaip valstybė saugo tas vertybes ir kaip jas planuoja saugoti ateityje. Pastaroji dalis yra nemažas iššūkis, nes teikiamas vertybės valdymo planas (Management Plan) yra įsipareigojimas pasauliui tas vertybes tinkamai išsaugoti.
Paraiškos rengimo istorija prasidėjo 2016 m., kai kultūros ministro įsakymu sudaryta tarpinstitucinė darbo grupė parengė preliminariąją paraišką UNESCO Pasaulio paveldo centrui, informuodama apie Lietuvos intenciją dėl šios vertybės apibrėžimo ir galimybės ją įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. 2017 m. pradėta rengti nominacinė byla-paraiška. 2020 m. pabaigoje parengta nominacinė byla „Modernusis Kaunas: Optimizmo architektūra, 1919–1939 m.“ (angl. Modernist Kaunas: Architecture of Optimism, 1919–1939), kurioje apibrėžta ir pagrįsta Kauno modernizmo architektūros išskirtinė visuotinė vertė, atlikta lyginamoji analizė, parengtas šios vietovės valdymo plano projektas. 2021 m. pradžioje paraišką priėmė UNESCO Pasaulio paveldo centras.
Kaip matote, tai ilgas procesas, daugeliu atvejų užtrunkantis 8–10 metų. Galutinė ekspertų darbo grupė, 2019–2021 m. rengusi paraišką, buvo sudaryta iš urbanistų, istorikų ir paveldosaugininkų. Paraišką rengė Kauno savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriaus architektė Sigita Bugenienė, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato paveldo programų vadovė Renata Kepežinskienė, KTU Architektūros ir statybos instituto Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro vadovas dr. Vaidas Petrulis, urbanistė Živilė Šimkutė, istorikė Raimonda Rickevičienė, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ koordinatorius Žilvinas Rinkšelis ir Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas. Tačiau ir iki tol prie šio projekto dirbo daug kitų specialistų.
– Kauno modernizmo architektūra skaičiuoja šimtmetį. Kaip tarpukariu kilęs architektūrinis reiškinys šį miestą iš provincijos pavertė didmiesčiu? Atrodo, kad be didelės architektų kooperacijos tokios vientisos architektūrinės darnos nebūtų pavykę sukurti.
– Labai didelės pačių architektų kooperacijos tai nebuvo. Tačiau buvo didelis poreikis naujų visuomeninių erdvių ir ypač naujų gyvenamųjų namų, tad statyti reikėjo, užsakymų buvo ir to meto architektūroje galime matyti ryškią architektūrinę tendenciją, kurioje atsispindi tai, ko architektai buvo išmokę ir ko pageidavo užsakovai. Kauno modernizmo architektūros paraišką į UNESCO pavadinome „Optimizmo architektūra“. Tai susiję ir su politine potekste – po Pirmojo pasaulinio karo Europoje susikūrė daug naujų nacionalinių valstybių, kurios atsirado subyrėjus imperijoms. Vyko nacionalinis pakilimas, naujų valstybių sostinių statyba, tad architektūra čia metaforiškai perteikia ir naujos valstybės statybą.
Kauno atvejis yra unikalus, nes Lietuva sostinę statėsi ne istorinėje sostinėje Vilniuje, o dėl geopolitinių aplinkybių laikinąja sostine tapusiame Kaune. Įdomu tai, kad Lietuvos Respublikos vyriausybė pradžioje dar neinvestavo į Laikinosios sostinės modernizavimą, nes nuolat tikėjosi grįžti į Vilnių. Vis dėlto Kaunas de facto veikė kaip sostinė, nors tai de jure ir nebuvo paskelbta.
Dėl to itin pasireiškė privačioji iniciatyva – į Kauną ėmė plūsti nauji gyventojai, o verslininkai, pramonininkai, daktarai, profesoriai statėsi gyvenamuosius namus ne tik sau, bet ir nuomai – tuo metu tai buvo geriausia kapitalo investicija. Užsakovams prireikė daug architektų, lietuvių žinios, kurios buvo įgytos Vakaruose, tapo itin reikalingos.
Apskritai, jauna valstybė laikėsi požiūrio, kad reikia ugdyti šiuolaikinius specialistus visose srityse – tiek kultūroje, tiek viešajame sektoriuje. Todėl jau 1919–1922 m. buvo sukurta Valstybės stipendijų programa, o gabūs jaunuoliai galėjo pasinaudoti galimybe gauti stipendijas ir studijuoti užsienyje. Tarp jų buvo ir architektų. Apie 1930 m. daugelis užsienyje mokslus baigusių architektų jau praktikavo Kaune.
Modernizmo architektūra Lietuvoje nėra radikali, nes neturi socialinės reformos potekstės ar avangardinių užmojų. Tiesiog planavimo sprendimai, modernioji estetika tapo pripažįstama ir tenkino užsakovus, nes buvo itin norėta šiuolaikiškumo. Tai ir buvo ta optimistinė gaida – statyti naują miestą, modernią sostinę.
– Ar Kauno augimą tarpukariu galime vadinti sparčiausiu urbanistiniu procesu šalies istorijoje?
– Tikrai taip. Kaip semiotikas ir kalbininkas Algirdas Julius Greimas yra pastebėjęs, Lietuvai tarpukariu per 20 metų pavyko padaryti 100 metų šuolį – progresas vyko tiek socialine, tiek kultūrine prasme. Architektūrine prasme Kauno modernizmas Lietuvos mastu yra fenomenas.
– Tokiam aukštam tempui ir kokybei pasiekti reikėjo didelio finansavimo. Ekonominė situacija turėjo būti labai gera?
– Tai yra vienas įdomiausių klausimų. Valstybė investuoti pradėjo šiek tiek vėliau, bet kartais pamirštama tautiečių iš JAV parama, kuri buvo labai svari finansinė injekcija. Išvykę lietuviai daug investavo į nepriklausomos Lietuvos statybą. Finansų nemažai buvo ir iš vietinės pramonės bei verslo. Lėšos daugiausia buvo kreipiamos į gyvenamųjų namų statybą.
– Galime teigti, kad didžioji dalis Kauno modernizmo pastatų reikalauja remonto. Kokią reikšmę pastatų atnaujinimo procesui turėtų jų įtraukimas į UNESCO sąrašą?
– Labiausiai tikėčiausi sąmoningumo. Didžiausias nuostolis, koks įvyko Kauno modernizmui, tai pastaruosius 30 metų vykęs „euroremontinis mentalitetas“: naikinant autentiškas detales, medinius langus keičiant plastikiniais, medinių originalių durų keitimas šarvo durimis, stogų, pastogių, pusaukščių, palėpyčių ir visokių kitokių antstatų statyba ir t. t.
Kauno modernizmo statiniai yra kokybiški, architektūra kone tobula ir baigtinė, tad ją reikia tiesiog gerai prižiūrėti, o ne „tobulinti“. Vertingiau būtų išlaikyti autentiškumą ir pirminį sumanymą. Būtent dėl to Kauno modernizmas ir yra siūlomas įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Statuso suteikimas galėtų padėti puoselėti šias vertybes.
– Kiek sėkmės atveju pastatų būtų įtraukta į UNESCO sąrašą?
– Būtų įtrauktos dvi Kauno urbanistinės vietovės – Žaliakalnis ir Naujamiestis. Naujamiestis – kaip sparčiai modernizuota teritorija, suplanuota ir ypač išauginta dar XIX a. Carinės Rusijos laikotarpiu, kuomet Kaunas buvo karinė tvirtovė. Žaliakalnis – kaip tarpukariu suprojektuotas modernus gyvenamasis rajonas, tuo metu atitikęs madingą naujovišką miesto sodo koncepciją: daug žalumos, lėtas gyvenimo būdas tarp parko ir miesto.
– Ar yra miestų pasaulyje, kurie jau įtraukti į UNESCO sąrašą dėl modernizmo architektūros?
– Šiuo metu yra keturi modernūs miestai arba jų dalys įtraukti į UNESCO sąrašą – tiek XX a. pirmos, tiek XX a. antros pusės. Taip pat yra įtraukta keletas modernių miestų dalių, pavyzdžiui, Berlyno modernūs gyvenamieji kvartalai, pastatyti tarpukariu.
Visgi, žvelgiant bendrai, XX a. architektūra dar yra UNESCO paveldo sąrašo paraštėse. Iš maždaug 1100 vertybių, kurios yra saugomos, modernių urbanistinių vietovių ir objektų yra septyniolika. UNESCO akcentuoja, kad turėtų būti įtraukiama daugiau modernios architektūros vietovių iš įvairių laikotarpių, tad šiuo požiūriu Kaunas turi daugiau šansų.
– Kokią reikšmę toks įvykis turėtų pačiam Kaunui ir Lietuvai?
– Pirmoji reikšmė Lietuvai buvo tai, kad, netekus Vilniaus, pavyko išauginti modernų miestą ir dėl to dabar Lietuvoje yra du didesni miestai. Būtent dėl šių aplinkybių išsivystė dabartinė Vilniaus ir Kauno konkurencija. O Lietuvai išties būtų puiki galimybė turėti du vertingus UNESCO statusą turinčius urbanistinio paveldo objektus – Vilniaus senamiestį ir Kauno modernizmą.
