Svarbus miesto plėtros būdas
Ne vienas iš mūsų, išgirdęs žodį „tankinimas“ pagalvojame apie dar intensyviau apstatomą mūsų ar šalimais esantį rajoną, viešųjų erdvių ir žaliųjų zonų kiekio aplink mūsų namus sumažėjimą. Tačiau tankinimas arba užstatymo intensyvinimas, anot ekspertų, gali būti būdas plėsti miestą, jeigu tik tai yra daroma tvariai ir darniai.
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidento Mindaugo Statulevičiaus teigimu, poreikis tankinimui atsiranda tada, kai norima efektyviai išnaudoti jau esamą infrastruktūrą.
„Tinklai, kurie yra sukuriami (gatvės, šaligatviai, vandens, šilumos tiekimo trasos), statomi turint omenyje tam tikrą rezervą. Mažėjant gyventojų skaičiui, esamų pastatų apkrovimui, atsirandant taupiems sprendimams, tie tinklai tampa ne tokie efektyvūs“, – aiškina M. Statulevičius.
Pašnekovas tęsia, kad šiuo didžiojoje Lietuvos dalyje inžineriniai ir infrastruktūros tinklai sukurti ne prieš vieną dešimtį metų ir šiuo metu nėra išnaudojamos visos jų galimybės. Čia atsiranda tankinimo galimybė.
„Yra teritorijų tarp esamų pastatų, esamų objektų, kuriose būtų galima sukurti naują funkciją, kuri būtų naudinga gyventojams, pakeltų vertę esamų pastatų ir pagerintų aplinką toje teritorijoje. Pavyzdžiui, pats Vilniaus miestas kalba apie teritorijų naudojimo daugiafunkciškumą ir bendrajame plane vis daugiau tokių teritorijų atsiranda. Kodėl nepadarius kažkokių mažų prekybos taškų, smulkaus verslo kūrimosi zonų ar pan. Ir tai darytų tokias teritorijas labiau gyvybingas ir dienos metu, ne tik vakare ar savaitgaliais, kada žmonės gyvena, jos taip pat padidina saugumą, ir pan. Tai yra klasikinė ir užsienyje naudojama teorija, kad daugiafunkciškumas pagerina monofunkciškų, vieno tipo teritorijų gyvenimo kokybę ir kelia vertę. Tai yra svarbu, bendraujant su visuomene, reikia tai pabrėžti, kad tai gali pakelti jų būsto vertę“, – aiškina M. Statulevičius.
Tačiau reikėtų pabrėžti, kad tankinimas gali vykti tik tose teritorijose, kuriose yra pakankamai daug neišnaudotos vietos. LNTPA prezidento teigimu, nereikėtų veržtis į mažaaukščių gyvenamųjų namų kvartalus.
„Bet jeigu tai yra rečiau gyvenamas, mažiau žmonių, bet didelius atstumus, erdves tarp pastatų turintis rajonas, kodėl gi ten nepagalvojus apie tam tikrą gyvybės atnešimą. Aišku, tai susiję su papildomais žmonių, automobilių srautais, automobilių statymo problemomis, naujai statomi pastatai užstoja saulę, tai yra nemažai diskusinių klausimų, dėl to tikrai ne kiekviena teritorija tinkama tankinimui“, – tikina pašnekovas.
Be to, M. Statulevičiaus teigimu, planuojant tankinti tam tikrą teritoriją, būtinas gerai parengtas projektas ir diskusija su vietos gyventojais. Taip pat, pašnekovo teigimu, gyventojams nereikėtų vadovautis tik blogaisiais pavyzdžiais, kurių ne vienas yra Vilniaus mieste.
„Žmonės yra neretai suformavę savo nuomonę dėl blogųjų pavyzdžių. Nes bloguosius pavyzdžius atsimename daug ilgiau nei gerus. Tai blogi, nesuderinti, pernelyg greiti, nepaviešinti objektai, kurie tikrai neorganiškai yra įsprausti tarp esamų pastatų, jie būna pristatomi kaip netinkami ir neretai bandoma visas diskusijas apie miestą iliustruoti tuo blogu pavyzdžiu“, – pabrėžia pašnekovas.
Trūksta bendros tankinimo vizijos
Urbanistas Vytautas Buinevičius taip pat pabrėžia, kad rajonų tankinimas turi būti planuojamas labai atsargiai ir apgalvotai. Šiuo metu, pavyzdžiui, Vilniuje, yra ne viena teritorija, kuri gali būti rajonų tankinimo pavyzdžiais.
„Rajonų tankinimas vyksta, Vilniuje galime tai matyti, pavyzdžiui, Žirmūnuose: yra labai daug vietų, kuriose įterpiami pastatai, netgi nemažos statinių grupės. Problema ta, kad neretai jie statomi žiūrint tik iš vystytojo perspektyvos, nėra bendrų gairių, taisyklių, viso kvartalo bendros vizijos ir pagal bendrus statybų reglamentus užstatoma. Statoma, kiek maksimaliai leidžia aukštingumo reglamentai, jie dažniausiai yra pagal foninį užstatymą, tai reiškia, kad jeigu aplink yra devynių aukštų pastatai, tai statomas dar vienas devynaukštis“, – apie tankinimo problematiką pasakoja V. Buinevičius.
Urbanisto teigimu, naujas užstatymas galėtų būti taikomas kaip strateginis įrankis, galintis išspręsti privačios-viešos erdvių problemas, senam mikrorajonui suteiktų gyvybės.
„Ta modernistinio planavimo specifika, tos erdvės yra ir mūsų visų, ir taip pat niekieno. Trūksta žmonėms uždaresnių erdvių, kiemų. Ir jeigu atsirastų žemesni pastatai, jie leistų suformuoti ir pėsčiųjų gatves, leistų suformuoti uždaresnius kiemus. Tai tikrai galima pastatus statyti ten, kur yra viešosios ir neprižiūrimos erdvės perteklius, bet jie turi paklusti bendrai struktūrai ir vizijai“, – pabrėžia V. Buinevičius ir priduria, kad tokia miestų planavimo, plėtros idėja sėkmingai taikoma Skandinavijos šalyse.
Būtina tvari ir darni plėtra
Kitaip tariant, kalbant apie tankinimą, nereikėtų pamiršti kitos sąvokos – darni ir tvari miesto plėtra.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Urbanistikos katedros docentas dr. Matas Cirtautas sako, kad tvarų miestą galima būtų suprasti kaip darnų jį formuojančios fizinės, socialinės ir ekonominės aplinkos sambūvį. Taigi, tvarumas miestų planavime nėra konkretus rezultatas – miesto forma, o siektina miesto raidos būsena, kurios metu be didesnių intervencijų visose miesto dalyse užtikrinamas aukštas gyvenimo kokybės lygis, kartu iki minimumo sumažinant miesto funkcionavimą ir vystymąsi užtikrinančių procesų poveikį gamtinei aplinkai tiek lokaliu, tiek ir globaliu mastu.
„Bendruoju atveju galima būtų sakyti, kad tvarus miestas yra patogus paslaugų pasiekiamumo ir jų kokybės požiūriu, teisingas būsto pasiūlos ir gyvenamosios vietos pasirinkimo atžvilgiu, suteikiantis plačias galimybes įsidarbinti, uždirbti ir realizuoti save įvairiose veiklose, tausojantis mieste ir jo gretimybėje esančią gyvąją gamtą ir palaikantis jos natūraliam funkcionavimui būtinus ekologinius procesus, o taip pat saugantis ir puoselėjantis vietovės kultūrinį identitetą ir paveldą“, – pažymi pašnekovas.
Urbanistas tęsia, kad kiekvienas miestas yra unikalus, todėl vienintelio ir teisingiausio kelio jo plėtrai negali būti. Tačiau visada galima kalbėti apie urbanizuotos aplinkos formavimo principus, kurių laikymasis sudarytų prielaidas miestui siekti tvaraus vystymosi.
„Šie principai ir jų pagrindu priimami sprendimai tiesiogiai siejasi su jau minėtomis tvaraus miesto charakteristikomis. Pavyzdžiui, gyvenamojo būsto, paslaugų objektų ir darbo vietų koncentravimas, iš to kylantis daugiafunkcis teritorijos naudojimas, efektyvesnė žemėvaldos ir užstatymo struktūra, kokybiškos vidinės viešosios erdvės ir gausūs želdynų plotai miesto prieigose, yra pagrindiniai kompaktiškumo koncepcijos atributai. Bet jau susiklosčiusiuose miestuose pasiekti aukštą urbanistinės struktūros kompaktiškumo lygį gali būti sudėtinga“, – aiškina M. Cirtautas.
Pašnekovo teigimu, siekiant mažinti miesto erdvinę fragmentaciją, gyventojų grupių socialinę-ekonominę atskirtį, užtikrinti tolygesnį gyvenimo kokybės lygį skirtingose miesto dalyse, taikomos įvairios strategijos: tolygaus socialinės infrastruktūros objektų tinklo formavimas, efektyvios ir santykinai pigios viešojo transporto sistemos vystymas, kokybiškų ir įtraukių viešųjų erdvių formavimas ir pan. Anot jo, Dideliu iššūkiu tampa šių fragmentiškų intervencijų, kuriomis dažniausiai sprendžiamos atskirų miesto dalių raidos problemos, koordinavimas, reikalaujantis specifinių profesinių žinių, vadybos ir komunikavimo įgūdžių. Pastarosios kompetencijos aktualios ir miesto politikų bei administracijos specialistų ratui.
Kokie turėtų želdynai?
Kalbant apie miestų tankinimą, neretai kyla diskusijų dėl želdynų naikinimų. Urbanisto M. Cirtauto teigimu, reiktų pradėti nuo to, kad miestai pradėti formuoti kaip laukinei gamtai priešingi socialiniai ir fiziniai dariniai, todėl jie buvo santykinai maži. Nors įkurti gynybai ar prekybai tinkančiose bei vaizdingose vietovėse, vidinėje struktūroje natūralių gamtinių plotų beveik neturėjo. Miestui augant, urbanisto teigimu, jo teritorijoje atsidurdavo vis daugiau žaliųjų fragmentų, o jų plotą lėmė vietovės topografinės situacijos ypatumai (pvz., statybai netinkamos zonos), taip pat į besiplečiantį urbanistinį audinį integruotų užmiestyje buvusių urbanistinių ar architektūrinių kompleksų struktūros ypatumai.
„Taip formavosi unikalūs dabartinių miestų istorinių dalių miestovaizdžiai. Tik planuojant naujus modernius ar reikšmingiau pertvarkant esamus miestus, imta jų teritorijose sistemingai formuoti želdynų struktūras. Šiuo metu tarptautinėje praktikoje dominuoja nuostata, kad pusė miesto žemės turėtų būti skiriama užstatymui, įskaitant visuomenines, gyvenamąsias ir gamybines teritorijas. Likusi dalis – atvirosios erdvės, kurių 15-25 proc. numatoma želdynams, miškams ir kitoms gamtinėms teritorijoms, o 25-35 proc. – gatvių koridoriams ir urbanistinėms viešosios erdvėms. Bet tai labai apibendrinta miesto žemės naudojimo proporcija. Žmogaus vizualiai suvokiamas miesto teritorijos „žalumas“ priklauso ir nuo užstatymo tipologijos bei atvirųjų erdvių dizaino sprendimų“, – komentuoja ekspertas.
Nauja statyba senuose mikrorajonuose galima, tačiau apgalvotai
Mokslininkas sako, kad daug diskusijų kelianti nauja statyba senuosiuose mikrorajonuose yra galima, tačiau reiktų suprasti, kad šios teritorijos buvo suformuotos taikant visai kitus nei dabartiniai gyvenamosios aplinkos standartus.
Urbanistas aiškina, kad, nepaisant panašios pastatų estetikos, šios teritorijos gali būti labai skirtingos. Pirmieji, dažniausiai arčiau miesto centro išsidėstę mikrorajonai, nors juos sudarančių pastatų kokybė ir prastesnė, yra erdvesni, o per 5-6 dešimtmečius jie tapo ir „žalesni“ nei aplinkinės miesto dalys. Dėl patogesnės padėties ir laisvesnės struktūros, juose statomi pastatai, tikėtina, suteikia šiems urbanistiniams dariniams daugiau erdvinio išbaigtumo. Vėlyvuoju sovietmečiu statyti mikrorajonai, anot pašnekovo, projektuoti intensyvesni, aukštesni, jiems būdingos uždaresnes erdves formuojančios pastatų grupės, todėl juose vietos naujai gyvenamajai statybai, ypač vidinėse zonose, sunku rasti. Šie padėties ir erdvinės struktūros skirtumai lemia ir dabartinį šių miesto dalių raidos potencialą.
„Vienose nauji pastatai kyla savaime ir intensyviai, todėl gali kilti poreikis šį procesą koordinuoti ar net riboti. Kituose priešingai – nauja statyba galėtų būti skatinama, siekiant pakreipti tų miesto dalių raidą teigiama kryptimi, kelti jų patrauklumą. Visgi, masinės statybos gyvenamųjų rajonų tankinimas turėtų būti koordinuojamas. Viena vertus, tai būtina daryti dėl to, kad įvairios intervencijos verčia esamus gyventojus keisti nusistovėjusias gyvensenos ir aplinkos naudojimo praktikas, todėl jie jautriai reaguoja į ilgą laiką atvirų ir bendrai naudotų erdvių užstatymą vidinėse mikrorajonų dalyse. Kita vertus, nekilnojamojo turto vystytojai turi suprasti, kad projektavimas jau susiformavusioje gyvenamojoje aplinkoje yra susijęs su papildomais iššūkiais. Todėl tiek naujas daugiabutis, tiek prekybos ar administracinis pastatas, net ir visuomeninis objektas turi prisidėti prie mikrorajono atnaujinimo ir tolesnės raidos, o ne tik tapti dar vienu mikrorajono aplinkos „vartotoju“, – pažymi M. Cirtautas.
Urbanistas tęsia, kad, kita vertus, iki šiol galime matyti vykdomus projektus, kuriuos įgyvendinus buvę atviri žemės „lopinėliai“ pašalinami iš bendros mikrorajono erdvių struktūros, mainais nepasiūlant esamiems ar potencialiems rajono gyventojams nieko naujo. Mažiau problemų, anot eksperto, kelia ir iš esmės pozityvios kaitos ženklais galima laikyti mikrorajonų pakraščiuose, greta tranzitinių gatvių vykstantį užstatymo tankėjimą. Nes šie objektai dažniausiai neapkrauna ir taip menkos vidinės mikrorajonų infrastruktūros (pvz., privažiavimų prie esamų pastatų).
„Visgi, norint užtikrinti sėkmingą masinės statybos gyvenamųjų rajonų raidą, turėtų būti rengiamos urbanistinių parametrų studijos, kurių metu vykstančiose viešosiose diskusijose taip pat būtų apsisprendžiama dėl naujo užstatymo poreikio ir galimybių. Apskritai, svarstant miesto urbanistinio audinio tankinimo galimybes tenka laviruoti tarp labai skirtingų prioritetų, o konkretūs sprendimai turi būti priimami tik įvertinus atskiros miesto dalies situaciją, esamų ir potencialių gyventojų poreikius bei teritorijos vystymo potencialą“, – pažymi M. Cirtautas.
