Klasicizmas


Architektūros tendencijos
Foto: Shutterstock

Iki 1930-ųjų Kauno architektūroje vyravo neoklasicizmas, o išskirtiniais atvejais pasitaikydavo ir neogotikos pavyzdžių. Pasak architekto, šis perėjimas labiausiai buvo jaučiamas dėl to, jog tik apie 1930 metus užaugo nauja architektų karta, mokslus baigusi bei patirties sėmusi jau Vakarų Europos šalyse. Iki to laiko miestą formavo senieji architektai, kurie tradiciškai statydavo klasicistinius pastatus. Įžymiausi tarpukario klasicizmo pavyzdžiai – Lietuvos Banko rūmai, Lenkų smulkaus kredito draugijos rūmai, Meno mokykla ir laikinoji M. K. Čiurlionio galerija, Teisingumo ministerijos ir Seimo Rūmai (dabartinė Kauno filharmonija). Kaip šios stilistikos išskirtinumus G. Preišegalavičius įvardija ypatingą interjero prabangą, kuri perteikiama naujųjų laikų erdvėse pritaikytomis raitytomis formomis, graikiškais orderiais.

Klasicizmas – paprastas, bet didingas stilius, jame vyrauja senovės Graikijos pastatų elementai. Dažnai naudojamos kolonos ar jų motyvai su dekoracijomis, pastatai turi didelius langus, sienos – dekoratyvines figūras. Siekiant harmonijos pastatai būdavo simetriški, kartais naudojamos skulptūros, ar panašūs dekoratyviniai sprendimai. Erdvės – šviesios, dažnai dažytos baltai, plokščios lubos, dideli kvadratiniai langai.

Pasak architekto, graikiškos formos ir linijos per visą istoriją vis sugrįždavo. Kiekvienu tarpsniu įgaudavo vis naujas išraiškas, derančias konkrečiam laikotarpiui, tačiau pati kryptis išlikdavo ta pati. Pats artimiausias graikų architektūros atkartojimas – Senovės Romos architektūra.