Apie architektūros evoliuciją Lietuvoje pasakoja Namų idėjų centre veikiančios interjero dizaino mokyklos „7 jausmai“ vadovas ir architektas Gediminas Preišegalavičius.

Proeuropietiškos mados Carinėje Rusijoje

Iki pirmojo pasaulinio karo pabaigos Carinė Rusija, kaip ir jos įtakoje buvę Lietuvos dvarai, savo architektūra nebuvo atsieti nuo tuomet vyraujančių pasaulinių mados tendencijų, o kai kur jas netgi lenkė.

„Rusijos imperijos caro Petro I-ojo laikais pradėti statyti Žiemos rūmai buvo suprojektuoti tuomet Europoje vyravusiu rokoko stiliumi. Imperatorienė Jekaterina II, kaip ir jos pirmtakas, buvo europietiška. Sankt Peterburgo miesto vystymui ji kvietėsi italų architektus, kurie ir suprojektavo šį brangakmenį Rusijos imperijos karūnoje“, – pasakojo architektas, pridurdamas, kad tuometinį rusų pažangumą iliustruoja ir faktas, jog tuo metu Rusijos aukštuomenėje (kaip ir daugelyje kitų šalių) prancūzų kalba buvo gero skonio ženklas.

XIX amžiuje į Europą žengia klasicizmo laikotarpis, kurio objektų matome ir Rusijoje bei Lietuvoje. Pagal šias tendencijas buvo statomi dvarai bei įrenginėjami jų interjerai.

Architektūros tendencijos
Foto: Shutterstock

Kaip pasakojo G. Preišegalavičius, šiuo laikotarpiu statytuose Lietuvos dvaruose galime išvysti graikiškus orderius – lenktos formos, prabanga dvelkiantys baldai, kolonos. Imperija buvo neabejinga Europos madoms, o tendencijos pasiekdavo ir Lietuvą.

Ilgą laiką provincijos miesteliu buvusio Kauno pakilimas prasidėjo XIX a. viduryje, kai į miestą pradėtas tiesti geležinkelis. Šio itin svarbaus įvykio fone sudaromas naujamiesčio bendrasis miesto planas ir prasideda naujas plėtros etapas.

Pasak Gedimino, tuo metu Kauną sudarė daugiausiai senamiestis ir lūšnos. Nors ir su dideliais apribojimais (dėl karinės zonos), iš lėto prasidėjo miesto statybos.

Didelę reikšmę Vilniaus ir Kauno miestų vystymuisi iki tarpukario turėjo žydų bendruomenė. Caro dekretu XIX a. viduryje žydams buvo suteikta galimybė gyventi miestuose. Keldamiesi į miestus litvakai juose pradėjo steigti įvairaus pobūdžio verslus bei formuoti miestų veidus. Iki šio momento tik miestų pakraščiuose gyventi galintys bei ribojimus komercinei veiklai turintys litvakai staiga tapo bene reikšmingiausia miestų bendruomenės dalimi, sudariusia gyventojų daugumą. XIX a. pabaigoje Kaune gyveno apytiksliai 40 proc. litvakų, kurie valdė apie 90 proc. miesto nekilnojamo turto – tai darė didelę įtaką miesto vaizdui. Lietuvių tuo metu Kaune gyveno vos 10 procentų.

XIXa. pabaigoje kilo tautinis judėjimas, davęs pradžią savos, autentiškos kultūros gimimui. Po Pirmojo pasaulinio karo, skambant laisvės ir nepriklausomybės varpams, lietuviai pradeda keltis į miestus, jų proporcija tarp gyventojų auga. Kaunui tapus sostine pradedamas kurti savas, lietuvybės pagrindu statomas miestas.