Pranšime spaudai rašoma, kad pirmą kartą „Inovacijų biuro“ komanda į dangų pakėlė namą, kuris sėkmingai praskridęs pusės kilometro aukštyje, saugiai nusileido.
Vos keli žmonės žino, kiek darbo ir pasirengimo prireikė, kad viskas įvyktų sklandžiai, paprastai ir gracingai. Nematomi šio skrydžio didvyriai – oreiviai Vytautas Samarinas ir Laurynas Komža – pasidalijo patirtimi, ko reikia, kad pavyktų į orą pakelti namą.
– Ar tai, ką teks kelti į orą, tiksliai žinojote nuo pat pradžių?
Laurynas: Nežinojome nieko. Buvo aiški tik vizija, bet konkretus projektas keitėsi kiekvieną savaitę.
Vytautas: Turbūt tiek man, tiek Laurynui buvo lengvas šokas, kai sužinojome, kad reikės kelti nekilnojamąjį turtą ir kad jį patį dar reikės pagaminti. Kad tas namas bus tokio dydžio, jog jame dar turės vykti filmavimas. Ir visa tai – skrydžio metu! Ir atrodyti turi kaip namas! Man iš pradžių kilo daug klausimų, ar išvis toks daiktas bus pagamintas ir kiek jis svers? Nes kad ir koks didelis tas mūsų balionas būtų, jis buvo gaminamas ne namui kilnoti.
Laurynas: Susipažinus su vizija, mūsų tikslas buvo kažkaip tą svajonę nuleisti ant žemės, kad ji galėtų pakilti į orą. Ir panašu, kad mums pavyko. Iš pradžių buvo įsivaizduojama, kad tai bus tokia tikra trobelė su kaminu ir t. t. Mes parodėme, kokias turime detales, kas yra būtina sėkmingam skrydžiui, ką reikia padaryti, kad pilotui ir keleiviams būtų patogiau, ir projektas pradėjo įgauti konkretesnes formas. Ir, aišku, kiekvienu etapu svarbiausia klausimas – ar tai saugu, o jei ne, ką reikia padaryti.
– Namo svoris buvo didžiausia problema, kuri iškilo pilotuojant?
Vytautas: Namas be keleivių svėrė 1,5 tonos, bet pats jo svoris nebuvo problema. Dažnai balionu keliu iki 16 keleivių ir kuro pasiimu net daugiau, negu buvo name, tad svoris būna gal net didesnis. Problema, kad tai nebuvo krepšys ir kad mano darbo vieta kamine buvo labai siaura. Paskui supratome, kad net stovėti ten visu ūgiu negalėsiu. Paskui nepavyko įrengti jokios sėdimos vietos, tad galiausiai liko viena išeitis – valdyti balioną, klūpint siaurame kamine. Tai pirmas iššūkis.
Be to, mes, pilotai, esame įpratę, kad orlaivis baigiasi ties mūsų pėdomis. Šiuo atveju aš klūpiu, o po manimi – dar du metrai orlaivio. Taigi, kai leidiesi ar esi kiek virš medžių, privalai numatyti neįprastus gabaritus. Lyg iš lengvojo automobilio persėdus prie sunkvežimio vairo. O dar kamine nesimato, kas apačioje – matai tik stogo kraštą ir realų atstumą turi nujausti. Aukštimatis, aišku, yra, bet juk rodo jis aukštį virš jūros lygio, o ne atstumą iki kalnelio.
– Skamba nelabai raminančiai. Tačiau kažkaip sugebėjote užtikrinti ir tikslų pakilimą, ir neįtikėtinai minkštą nusileidimą. Padėjo patirtis, pasirengimas ar planas?
Vytautas: Kadangi skridome esant mažam vėjui, sugalvojome, jog leisdamiesi prie žemės išmesime virves, komanda už jų pagaus ir pristabdę sumažins smūgį į žemę. Taip ir įvyko. Leisdamasis pasinaudojau medžių viršūnėmis, kad pristabdyčiau šoninį greitį, o prie žemės padėjo komanda. Bet namas buvo pritaikytas ir labai stipriam smūgiui. Tokiam atvejui visi turėjome diržus, buvome prisisegę, visi daiktai name pritvirtinti, keleiviams išdalijome šalmus. Tokių skrydžių patirties negali turėti, tai unikalus atvejis, net pasaulyje tokio nemačiau, tad buvome pasirengę viskam.
Laurynas: Tokio namo pasaulyje matyti neteko. Tiesa, kažkur buvo pakeltas namas su daugybe mažesnių balionėlių – toks kaip animaciniame filme „Aukštyn“ – tačiau jis tik atrodė panašiai, o išties buvo gryna butaforija. Tad mūsų skrydis išties unikalus – patirties nebuvo iš ko pasisemti.
– Namo statytojai teigia, kad jų specifikacijose buvo labai konkrečiai parašyta: „Namą į orą kels aukščiausios kvalifikacijos pilotas.“
Vytautas: Na, žinote, paklausk piloto, tai kiekvienas yra pats geriausias, visi čempionai, aukščiausios kvalifikacijos ir t. t. Aš licenciją turiu nuo 2001-ųjų, jau devyniolikti metai, tai patirties yra.
Laurynas: Pakviečiau pilotuoti Vytautą, nes tuo metu galvojau ir dabar manau, kad tai – žmogus, kuris turi daugiausia patirties Lietuvoje pilotuoti tokį didelį balioną. Pasaulyje didelių balionų yra, o Lietuvoje jų turi Vytautas, ir jis jais skraido. Tad viskas lyg ir aišku.
– Kas buvo sunkiausia vykdant projektą?
Vytautas: Kai jau namas buvo padarytas, visi leidimai – gauti, man sunkiausia buvo susivaldyti, kad nepaskubėtume arba nepražiopsotume tinkamo skrydžiui oro. Sukviesti visus tada, kai oras bus tinkamas ir nesuklysti sukviečiant visus tik tam, kad galiausiai ištartume „neskrisim“. Visgi visa atsakomybė ir sprendimo priėmimas tenka būtent man, pilotui.
Laurynas: Man sudėtingiausia viso skrydžio organizavimo dalimi tapo gauti Civilinės aviacijos administracijos leidimą. Nuo pat pradžių maniau, kad tai nebus lengva, tad vaikščioti pradėjau dar nieko konkretaus neturėdamas. Bandžiau atsargiai pristatyti idėją, nuteikti ir vis tiek tai buvo daugiau darbo, negu maniau. Civilinės aviacijos tikslas buvo priversti mus atlikti kuo daugiau namų darbų. Kuo daugiau mes aprašome, tuo daugiau apie viską pagalvojame, tuo geriau žinome, kas vyksta ir geriau pasirengiame. Galiausiai pasiūlė sutvirtinti įstrižainę, skrydžio metu palikti atvirą avarinį išėjimą. Viską įvykdėme ir viskas pavyko.
Vytautas: Galiausiai, kai po bandymų supratau, kad skristi galima, valdyti namą visai patogu, skrendant filmavimo metu man liko tik profesinis iššūkis – nuleisti namą kuo minkščiau. Kad ne tik nieko neapgadinčiau, bet ir visi, kas dalyvavo, paskui sakytų, jog geriau neįmanoma buvo to padaryti. Nebuvo baimės, kad kas nepavyks ar kažkaip dramatiškai baigsis. Jei taip būtume galvoję, viso to nebūtume nė pradėję. Bet mes viską numatėme ir apskaičiavome, tad liko tik siekis atlikti viską taip gerai, kaip tik galima. Ir, manau, pavyko.
