Nepaisant milžiniško dydžio šie neįprasti stogai primena šiaudinius, tik jūros dumbliai kur kas daugiaamžiškesni. Neįtikėtina, tačiau kai kurių namų stogams jau daugiau nei 300 metų. Akivaizdu, kad šie unikalūs jūros dumblių stogai – Lesės salos išskirtinumas.
Namų stogų gamybos iš jūros dumblių, tiksliau pasakius, iš jūrinių andrų, praktika mena laikus, kai Lesės saloje dar klestėjo druskos pramonė, rašo amusingplanet.com. Ši sala galima sakyti skendėjo druskoje. Požeminių vandenų druskingumas siekė daugiau nei 15 proc., o karštomis ir sausomis vasaromis iš žemės natūraliai kristalų pavidalu verždavosi druska.
Saloje atsirado šimtai druskos krosnių, skirtų jai valyti. Šioms krosnims buvo reikalingas kuras, todėl teko kirsti medžius. Atėjo diena, kai Lesės salos gyventojai iškirto visus ten augusius medžius ir dėl medienos trūkumo druskos pramonė žlugo. Kadangi nebeliko nuo vėjo apsaugančių medžių, kaimai Lesės saloje buvo palaidoti po smėlio patalu. Be to, oras tapo kupinas jūros druskos, todėl augti nustojo visi augalai, net ir žolė.
Tiesa, buvo gausybė jūrinių andrų ir į krantą išmestos medienos. Taigi žmonės iš šios medienos ėmė statyti namus, ant kurių klojo stogus iš jūrinių andrų. Jūriniai andrai auga greta salos esančiame vandenyje, o kadaise jų buvo tiek daug, kad dažnai šių augalų kuokštų būdavo galima prisirinkti krante. Šių augalų lapai ilgi, ryškiai žalios spalvos ir primenantys kaspinus. Jų plotis siekia apie centimetrą, o ilgis – net iki dviejų metrų.
Ūkininkai rinkdavo jūrinius andrus paplūdimiuose, juos džiovindavo, tada tvirtomis virvėmis surišdavo į kuokštus ir formuodavo namo stogą. Tradiciškai šių jūrinių augalų kuokštus vieną prie kito pindamos tvirtindavo salos moterys. Šioje veikloje dalyvaudavo apie šimtas moterų ir jaunų merginų.
Kadangi jūriniai andrai impregnuoti druska, toks stogas nėra linkęs irti ir gali tarnauti šimtus metų. Tokiam stogui senstant jis tik tvirtėja, tampa atsparus tiek vandeniui, tiek ugniai, jį galima mindyti jo nepažeidžiant. Prieš kelis šimtmečius salos gyventojai reguliariai lipdavo ant savo namo stogo su jūriniais žiūronais ir iš plokščios salos, kurioje vaizdo neužstoja medžiai, stebėdavo audros talžomus laivus: laivų nuolaužos buvo vienintelis Lesės gyventojų medienos šaltinis.
Įdomu pastebėti, kad stogai iš jūrinių andrų labai sunkūs. Anot stogdengystės naudojant jūros dumblius amato gaivintojo Henningo Johanseno, vos vienam kvadratiniam metrui tokio stogo suformuoti prireikia net 300 kg jūros dumblių. XX a. trečiajame dešimtmetyje grybelinė liga sunaikino didžiąją saloje buvusių jūrinių andrų dalį. Dėl šios priežasties toks stogų dengimo būdas Lesės saloje ėmė nykti.
XVIII a. pabaigoje namų su jūros dumblių stogais buvo 250, o dabar jų likę mažiau nei 20. Mūsų dienomis Lesės sala ir vėl apželdinta, o gyventojai nebegali stebėti jūros nuo savo namų stogų. Daugumą namų dabar supa medžiai, apsaugantys juos nuo druskingo vėjo. Taigi žolė ir kitokie augalai be didesnių sunkumų įleidžia šaknis jūros dumblių stoguose, todėl šie galiausiai ima pūti, o tada juos tenka nuimti.
