Jei sukorę keletą kilometrų nuo Chrustovo kaimo Svisločiaus rajone (Baltarusijoje, su Lietuva besiribojančioje Gardino srityje) vedančiu keliu pasuktumėte į mišką, veikiausiai sugebėtumėte pastebėti kone aklinai užžėlusį šunkelį, šalia kurio tai vienoje, tai kitoje vietoje voliojasi senų betono plytų duženos.

Dar kiek paėjus žvilgsnis užkliūtų ir už gerokai išgriuvusių karinius objektus paprastai juosiančios tvoros konstrukcijų.

Galbūt už šios tvoros nieko ypatingo niekada ir nebuvo? Pasirodo, ne, mat už jos kitados buvo įrengtas vienas iš slapčiausių sovietmečio laikų objektų – už veiksmus Vakarų karo teatre atsakingas Varšuvos sutarties organizacijos (VSO) štabas, kuris kadaise dėl slaptumo buvo žymimas tiesiog 1161 numeriu.

Jo statyba sutapo su Sovietų Sąjungos žlugimu, nors pats objektas, kuriam skirtos milžiniškos lėšos, buvo skirtas tam, kad branduolinio karo atveju jame slėptųsi generalinis sekretorius ir aukščiausi kariuomenės bei valstybės vadovai. Čia buvo pati moderniausia technika, kokią tik buvo galima rasti to meto Sovietų Sąjungoje. Pavyzdžiui, pirmosios mikrobangų krosnelės.

Jei įvyktų pasaulio pabaiga

Norint atremti galimą priešo puolimą, būtina tinkamai jam pasiruošti ir, visų pirma, nustatyti, kokiomis kryptimis galėtų būti surengtas puolimas. Siekdama tai padaryti VSO apibrėžė tris karo teatrus – pietų, pietvakarių ir vakarų.

Sovietų imperijos rytuose ir šiaurėje panašių statinių neiškildavo. Į klausimą, kodėl, atsakymą žinojo tik siauras šalies vadovų ratas, o statybomis užsiiminėjo Vyriausioji specialiųjų statybos projektų valdyba prie Sovietų Sąjungos gynybos ministerijos.

Į Baltarusijoje esantį bunkerį panašių statinių buvo ne vienas. Pavyzdžiui, Moldovoje yra 1180 numeriu pažymėtas objektas – pietvakarinių pulkų veiksmus kontroliuojantis štabas.

Jo statybos darbai buvo sustabdyti akivaizdaus Sovietų Sąjungos byrėjimo metais, t. y. maždaug 1991–1992-aisiais, kai pasiekė, galima sakyti, paskutinį etapą. Dabar konstrukcija apsemta.

Baltarusijoje esančio objekto Nr. 1161 būklė kiek geresnė – įmanoma net patekti į jo vidų, nors taip elgtis visgi nerekomenduojama, mat daugelis kopėčių sulūžusios, kai kur jų apskritai nebėra, todėl leistis žemyn labai pavojinga.

42.TUT.BY komandai pavyko pabendrauti su vienu prie bunkerio statybos darbų prisidėjusiu asmeniu ir išsiaiškinti keletą su dešimties aukštų objektu susijusių paslapčių.

Palydovų skrydžių grafikas

Tada, kai buvo pradėti bunkerio statybos darbai, žurnalistų šnekintas vyras buvo jaunas leitenantas, ką tik baigęs specialaus parengimo karinę mokyklą.

„1986 metais, kai buvo pradėtas statyti bunkeris, iš Lydos buvo specialiai dislokuoti statybos ir montavimo, taip pat karinių objektų statybos būriai. Panašių projektų vykdymo patirties jų atstovai, deja, neturėjo, todėl jiems teko mokytis. Tuo buvo pavesta užsiimti pareigūnams iš Maskvos. Aš buvau vienas iš jų“, – pasakojo statybų pradžią menantis vyras.

Toje vietoje, kurioje turėjo atsirasti objektas Nr. 1161, iš pradžių buvo pastatytas aukštas angaras, neleidęs iš viršaus pamatyti kasamų šachtų.

„Dabar net sunku įsivaizduoti, tačiau tada palydovai stebėjo ne visą teritoriją. Mes turėjome tvarkaraštį, todėl žinojome, kada nekišti nosies iš po stogo. Dabar tiksliai neprisimenu, bet palydovas praskriedavo maždaug 10.00–11.00, o tada 18.00–19.00 valandomis. Tuo metu visi darbai būdavo sustabdomi . Beje, dokumentuose buvo nurodyta, kad šioje vietoje statomas žemės ūkio technikos remonto dirbtuvės,“ – pasakoja sovietmetį menantis pašnekovas.

Bunkeris Baltarusijoje

Dešimt aukštų po žeme

Internete galima rasti informacijos, kad bunkeris yra devynių arba vienuolikos aukštų. Iš tikrųjų tų aukštų yra dešimt. Tai dvi apskritimo formos šachtos, kuriose ir turėjo veikti štabo (A) bei inžinerinis (B) blokai. A bloko gylis – 62 metrai, o B – 61 metras.
Viena iš bunkerio erdvių buvo skirta vadovybės atstovams, o kita – įvairiems mechanizmams, ventiliacijos įrangai, įvairioms atsargoms ir kitiems ištekliams, be kurių objektas negalėtų funkcionuoti.

Į A bloką buvo galima patekti per antrame aukšte (aukštai skaičiuojami nuo viršaus į apačią) įrengtą įėjimą (lenktą koridorių), bet tai padaryti nebuvo paprasta. Iš pradžių reikėjo pereiti apsauginių durų ir šliuzų sistemą, o tada – persirengimo ir higienos procedūrų patalpas, kuriose taip pat buvo saugomi apsauginiai kostiumai. Kiek žemiau – įprastos štabo patalpos, susisiekimo mazgas, sanitarinės patalpos, valgykla ir gyvenamieji kambariukai.

„Daugiausia dėmesio vertos bunkerio patalpos – dvi operatyvaus veikimo ir vadovavimo salės. Tai atskiros statinio viduje įrengtos patalpos. Iš jų dviem keliais buvo galima pateikti į B bloką, kuriame buvo ventiliacijos ir oro valymo sistemos, dyzelinis generatorius, elektros skydinė, dirbtuvės, degių medžiagų bei tepalų saugyklos ir sandėliai.

Apatinis A bloko aukštas buvo skirtas nuotėkų rezervuarams. Čia buvo ir jų valymo siurbliai. B bloke buvo įrengti analogiški panaudotų žaliavų rezervuarai. Į netoliese esančias patalpas buvo nuvesti šaldymo vamzdžiai. Tikėtina, kad tos patalpos turėjo būti naudojamos kaip ligoninė arba produktų sandėliai.

Čia pirmą kartą pamačiau mikrobangų krosnelę

Sąmatinė VSO štabo kaina siekė 100 mln. rublių. Pagal 1991 metų kursą tai buvo labai daug. Elektros tiekimą užtikrino du dyzeliniai generatoriai – tokie galingi, kad be vargo būtų pajėgę aprūpinti elektra nedidelę gyvenvietę. Buvo siekiama užtikrinti, kad čia įsikūrę aukščiausio lygio vadai jaustųsi kuo patogiau.

„Būtent čia pirmą kartą gyvenime pamačiau mikrobangų krosnelę. Nors dydžiu ji beveik prilygo šiuolaikinei elektrinei viryklei, durelės buvo tokios pat mažos kaip dabar. Šalia objekto Nr. 1161 buvo iškastos dar dvi šachtos. Jos buvo siauresnės ir ne tokios gilios. Viena šachta buvo skirta antenai. Ji buvo naudojama ir kaip požeminė perėja į būsimą karinį miestelį“, – pasakojo pašnekovas.

Bunkeris Baltarusijoje

Visur, kur pažvelgsi, voliojosi ryšio kabeliai, pagaminti iš vario ir kitų rūšių metalo.

Tuo metu, kai buvo statomas, bunkeris galėjo atlaikyti beveik bet kurios NATO šalių ginkluotosioms pajėgoms priklausiusios branduolinės kovinės galvutės smūgį.

„Nenaudojant GPS, raketų „Trident“ tikslumas – tik 500 metrų, o už pusės kilometro įvykstantį sprogimą statinys turėjo atlaikyti“, – pasakoja bunkerio statybose dalyvavęs pašnekovas.

Turint omeny, kad tokių bunkerių buvo ne vienas, priešas būtų negalėjęs žinoti, kuriame iš jų slepiasi generalinis šalies sekretorius ir visas generalitetas, todėl suduoti tokį smūgį, kad Sovietų Sąjunga iš karto liktų be vadovų buvo praktiškai neįmanoma.

Vietiniai objektą vadino smalkykla

Bunkerio statybose darbavosi ir vietos gyventojai. Tiesa, jie dirbo ne apačioje, o bazėje: vairuotojais, mechanikais, elektrikais. Objektą jie praminė smalkykla. Toks pavadinimas pasirodė tinkamas dėl to, kad netoliese veikė plytų fabrikas, o iš jo kaminų nuolat kilo juodi, tiršti dūmai.

Bunkerio statyba buvo nutraukta 1992 metais. Subyrėjus Sovietų Sąjungai tokiems projektams paprasčiausiai nebeliko pinigų, o ir Šaltasis karas jau buvo pralaimėtas, imperija subyrėjo.

Objektas Nr. 1161 buvo saugomas iki 2009 metų. Tada į jį ėmė gvieštis marodieriai. Būtent jie plėšikaudami galutinai sunaikino visą bunkerio infrastruktūrą.

2010 metų pabaigoje visi įėjimai į bunkerį buvo užbetonuoti. Dar po pusmečio buvo susprogdintas angaras. Vis dėlto objektui akivaizdžiai nebaisūs jokie smūgiai – jis toks tvirtas, kad dar ilgai išliks po žeme.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (47)