Ž. Mauricas pateikė ir savo prognozes, kas vyks artimiausiais metais.
Ekonomisto duomenimis, mūsų rinka ir visa ekonomika šiemet augo 3,8 proc. greičiu. Dabar matome, kad rinka leidžiasi, ir greitai taip gerai, kaip dabar, nebegyvensime. Laukia lėtesnio augimo laikotarpis.
Teigiami dalykai
Ekonomistas įvardija dalykus, kurie augino ekonomiką, palankus vėjas buvo pastaruosius dvejus metus buvusios žemos palūkanos. Dėl infliacijos jos netgi neigiamos. Pasiskolinus skola nuvertėja. Dėl to paskolų portfelis artimiausiu metu dar augs.
„Kalbant apie ekonomikos ciklą, pirmieji pirkėjai ateina su grynaisiais pinigais. Tik pabaigoje įsilieja žmonės su paskolomis, tik jie ne visada spėja išeiti, kai rinka smunka. Manau, kol kas dėl žemų palūkanų dar kurį laiką investuos paskolas imantys žmonės ir investiciniai fondai“, – aiškina Ž. Mauricas.
Jis įvardija ir kitą teigiamą dalyką – subalansuotą ir perteklinį valstybės biudžetą. Vadinasi, 2019 m. galima tikėtis papildomų investicijų iš viešojo sektoriaus – didės pensijos, biudžetininkų, kurie gali imti paskolas, atlyginimai.
Pasak ekonomisto, dar vienas palankus dalykas – mūsų kredito reitingas aukštas, valstybe pasitikėjimas didelis, mūsų užsienio partneriai klesti, jų ekonomika kyla, tai reiškia, kad eksportuojančių įmonių pajamos augs.
„Investuotojai tapo bebaimiai. Vadinamasis „baimės indeksas“ žemesnis nei prieš buvusią krizę. Jei tokių investicijų, kokios planuojamos, bus, tai Kauno regioną jos pakels pakankamai daug“, –pastebi Ž. Mauricas.
Blogi dalykai
„Man kelia nerimą infliacija, nes kylant verslui tiesiog patogiau padidinti kainas. Tai paprasčiausias būdas padidinti maržas. Tačiau dėl to vartotojų kainų indeksas žemas. Kyla grėsmė, kad Lietuva taps brangi prieš tapdama turtinga“, – aiškina ekonomistas.
Jo duomenimis, 2017 m. mažmeninių kainų kėlimas, o ne pardavimų kiekio didinimas, buvo pagrindinis prekybos tinklų pajamų augimo šaltinis. To pasekmes jau jaučiame. Apyvarta pradėjo kristi, ypač – restoranų sektoriuje, jis vienas jautriausių ir greičiausiai reaguoja, kai keičiasi ekonominiai ciklai. Tačiau to ekonomistas kol kas nevertina kaip naujos krizės pradžios.
„Lietuviai mėgsta vartoti, nemėgsta taupyti. Realiai mes daugiau išleidžiam, nei uždirbam, nors šveicarai per metus sutaupo 20 proc., norvegai – 16 proc. pajamų“, – aiškina Ž. Mauricas.
Kitas dalykas, kuris bus reikšmingas, – nors ekonomika auga, dirbančiųjų mažėja. Šiandien yra 20 tūkst. laisvų darbo vietų, kurių niekas neužima. Kol kas tai nekritiška.
„Galėsime statyti būstą robotams, kurie diegiami pramonėje“, – juokauja ekonomistas ir sako, kad Lietuvoje kol kas, kalbant apie NT, viskas palyginti gerai. Skirtingai nei Ryga, Vilnius ir Talinas auga. Latvijos sostinėje, pavyzdžiui, beveik nėra naujų NT projektų, o jaunimo Vilniuje beveik tiek pat, kiek Rygoje. Tai užtikrina mūsų miesto augimą.
„Manau, kad mūsų NT rinka greitai didelio smukimo nepatirs. Eksportas auga, paskolos pigios, vartojimas nekrinta. Stabdo tik įsibėgėjanti infliacija, nes žmonės tiesiog pamatys, kad neturi laisvų pinigų“, – dėsto Ž. Mauricas.
Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, mus palaikys užsienio investicijos. Visgi tai gali neatsverti blogų veiksnių.
„Mes judėsime Japonijos ar Rytų Vokietijos modelio link, kur vyrauja stagnacija“, – prognozuoja Ž. Mauricas ir juokauja, kad šiandien apie kainų burbulą galima kalbėti, kai kalbame apie restoranus, ne apie nekilnojamąjį turtą.
Masinio Perkūnkiemio grėsmė
Net geriausio scenarijaus atveju, ekonomisto nuomone, kainos ir pardavimai mažės, nors tai nebus drastiškas kritimas. Iš kitos pusės, konkurencija tik augs. Ekonomistas nuogastauja, kad Vilniuje dabar stengiamasi užpildyti visas tuščias vietas.
„Jei stadiono nėra, tai ir nereikia, galima ten statyti. Nėra sporto klubo, ir nereikia. Nereikia centre vaikų darželių, mokyklų. Tėvai vaikus nuveš į kitą miesto pusę, nors, kaip ten nuveš, neaišku“, – sako Ž. Mauricas.
Ekonomisto duomenimis, pagal prekybos centrų pasiekiamumą mes – pirmoje vietoje ES, tačiau pagal sporto klubų pasiekiamumą – tik 23.
„Vilnius pagal kai kuriuos kriterijus jau vertinamas gana blogai. Nuolat tankinant miestą galima prisivirti košės, nes pasitenkinimas būstu pas mus mažėja. Vien ekonominis efektyvumas ne visada pasiteisina. Reikia ir gyvenimo kokybės“, – pastebi Ž. Mauricas.
