Vienas iš būdų tai realizuoti – aukštybinių pastatų statyba. Tačiau jau 13 metų aukščiausio pastato vardą ir Lietuvoje, ir Baltijos šalyse išlaiko 33 aukštų „Europos“ bokštas.
Kodėl per tiek laiko nepastatytas aukštesnis pastatas ir ar galėtų Vilniuje būti statomi kelių šimtų metrų aukščio pastatai?
Augantys didmiesčiai
„Aukštybiniai gyvenamosios paskirties pastatai dažniausiai statomi sparčiai augančiuose didmiesčiuose, kuriuose ribota teritorinė plėtra, kaip Honkonge, arba ten, kur tokia statyba laikoma patrauklia nekilnojamojo turto investicija ir paklausia būsto tipologija, pavyzdžiui, Vankuveryje.
Pagal šias tendencijas, labai aukštų gyvenamųjų pastatų statyba Vilniuje galėtų suaktyvėti ilgesniam laikui įsitvirtinus teigiamoms demografinės ir ekonominės raidos tendencijoms, ėmus sparčiai mažėti statyboms tinkamų teritorijų bei augant būsto aukštybiniuose pastatuose paklausai“, – sako Matas Cirtautas, architektas-urbanistas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Urbanistikos katedros lektorius, rašoma pranešime spaudai.
Įspūdingiausi ir labiausiai žinomi pasaulio aukštybiniai pastatai yra komerciniai arba mišrios paskirties kompleksai, kurių architektūrinę išraišką ir parametrus dažnai lemia investuotojų ekonominiai interesai, finansinės galimybės ir net įvaizdžio formavimo klausimai. Šis dėsningumas akivaizdus ir Vilniuje – dauguma po 2000 m. dešiniajame Neries krante pastatytų aukštybinių pastatų – negyvenamosios paskirties. Tarp jų ir „Europos“ bokštas, kuris jau 13 metų išlaiko aukščiausio pastato titulą Vilniuje ir Baltijos šalyse.
Greta „Europos“ – „Empire State Building“?
„Ar Vilniaus mieste yra vietos labai aukštiems pastatams, kaip „Empire State Building“ dangoraižis Niujorke? Šiuo metu aukščiausias statinys Vilniuje – televizijos bokštas, kurio aukštis su antenos konstrukcija siekia apie 325 metrus. Aukščiausio pastato – „Europos“ bokšto aukštis net su antenos konstrukcija perpus mažesnis – apie 150 metrų. Aukščio skirtumai lemia nevienodą šių objektų dominavimo miesto panoramose mastą, bet jų padėtis – taip pat svarbus veiksnys. Nors ir žemesnis, tačiau centre esantis „Europos“ bokštas bei jo kaimynai turi tiesioginį vizualinį poveikį vertingiausiai miesto daliai – senamiesčiui. Todėl, vertinant visus aukštybinės statybos keliamus iššūkius, galimybė mieste ar jo dalyje nustatyti maksimalų užstatymo aukštį ar jį riboti – tai labai kompleksiškas uždavinys, kuris reikalauja tiek argumentuotos mokslinės prieigos, tiek aiškios meninės vizijos“, – sako M. Cirtautas.
Tobulėjant projektavimo ir statybos technologijoms, tampa įmanoma ne tik statyti aukštesnius ir tvaresnius pastatus, bet ir prognozuoti jų poveikį aplinkai. Taip jau ankstyvuose projektavimo etapuose suformuojamos sąlygos socialiniu, ekonominiu, meniniu ir inžineriniu požiūriu tinkamiausių sprendimų priėmimui. Aukštybinės statybos keliamus iššūkius spręs ne tik dabartiniai architektūros, urbanistikos ir statinių inžinerijos ekspertai, bet ir auganti šių specialistų karta.
Siekiama apsaugoti vizualinį tapatumą
Aukštybinių pastatų statyba Vilniuje – daug aistrų ir diskusijų keliantis klausimas. Viena vertus, aukštybinę statybą miesto centrinėje dalyje skatina didelė žemės kaina, tačiau tuo pat metu tokių pastatų sklaidą riboja ir reguliuoja galiojantys teritorijų planavimo dokumentai ir, ypač, senamiesčio apsaugos reglamentai.
„Vilnius pasižymi išskirtiniu kraštovaizdžiu, ypatinga gamtinių ir urbanistinių struktūrų derme. Nekontroliuojama aukštybinė statyba gali turėti reikšmingą neigiamą poveikį miesto vizualiniam tapatumui, ypač panoraminiams vaizdams, miesto siluetui. Todėl ypač istoriniuose miestuose siekiama riboti aukštybinių pastatų invaziją į senamiesčius ir jų prieigas, nustatant tokių pastatų statybos apribojimus. Būtent todėl sunku tikėtis, kad greitu laiku Vilniuje atsiras aukštesnis pastatas už „Europos“ bokštą, nes aukštybinės statybos reglamentavimas yra patobulėjęs ir sugriežtėjęs“, – teigia VGTU lektorius.
Vis dėlto miesto bendrajame plane yra pastaba, numatanti galimybę viršyti numatytus teritorijos užstatymo reglamentus, kai toks poreikis pagrindžiamas viešuoju interesu ir urbanistinės situacijos, kurioje projektuojama, ypatybėmis. Taigi, šiuo metu Vilniaus mieste nustatytas aukštybinės statybos zonų skaičius nėra baigtinis – išskirtiniais atvejais aukšti pastatai gali atsirasti ir kitose miesto vietose. Esant tokiai situacijai, reikėtų parengti bendrąsias aukštybinių pastatų parametrus ir santykį su gretimybėmis reglamentuojančias rekomendacijas, kokios galioja kituose miestuose, kaip, Toronte. Taip būtų sudarytos sąlygos siekti modernizuojamų ar naujų aukštybinių kompleksų architektūrinės kokybės ir darnaus santykio su aplinkiniu urbanistiniu kontekstu ne vien centrinėje, bet ir kitose miesto dalyse.
Reglamentavimas kituose didmiesčiuose – skiriasi
Pasak M. Cirtauto, pavyzdžiui, Londone aukštybiniai pastatai traktuojami miesto fizinio atsinaujinimo ir ekonominio proveržio simboliais ir dažnai tampa svarbiais atskirų miesto dalių regeneravimo projektų elementais. Nors prašymai išduoti statybos leidimus yra nagrinėjami atskirai, pavienių projektų parametrai ir poveikis vertinamas taikant gana sudėtingą istorinių miesto pastatų, panoramų, perspektyvų ir miestovaizdžių apžvalgų apsaugos sistemą. Tuo tarpu Paryžiuje, po kontraversiško Monparnaso bokšto statybos atvejo, visame miesto centre naujų aukštybinių pastatų statybos atsisakyta, tačiau atokiau numatytose specializuotose aukštybinės statybos zonose, kaip Defanso rajone, svarstoma galimybė aukščio visai neberiboti.
„Kituose Europos miestuose taikomos mišrios aukštybinės statybos plėtros reguliavimo sistemos, kurių pagrindiniai principai – vertingų apžvalgų apsauga ir aukštybinių pastatų sutelktis tam tikruose urbanistiniuose mazguose arba trasose. Aukštybinės statybos koncentracijos principai ir konkrečios zonos dažnai įtvirtinamos bendrajame miesto plane, rečiau – specializuotuose dokumentuose. Vėliau šioms zonoms rengiamos detalizuotos užstatymo parametrų koncepcijos arba aukštybinių pastatų ir jų kompleksų projektai vystomi pagal atskiras galimybių studijas. Tokiu būdu ribojant pavienių aukštybinių pastatų statybą, saugant istorines miesto dalis, gyvenamąsias ir žaliąsias teritorijas, siekiama kontroliuoti miestovaizdžio kaitą, kurti dinamišką miesto siluetą“, – sako architektas-urbanistas.
Pasak M. Cirtauto, Vilniuje šiuo metu taikoma kompleksiška aukštybinės statybos reglamentavimo sistema, panaši į naudojamas kituose istoriniuose Europos miestuose. Tačiau kartais jos pamatus „supurto“ nauji aukštybinės statybos projektai. Ar dėl tokių pavienių užmojų reikėtų kardinaliai keisti įtvirtintus aukštybinės statybos mieste principus ir reglamentus, klausimas – sudėtingas. Žinoma, trūkumus ir klaidas būtina taisyti, tačiau esamų aukštybinės statybos reglamentavimo principų koregavimas, naujų nustatymas ir diegimas turėtų būti plačių profesionalų ir visuomenės diskusijų objektas.
