Automobilio pirkimo portretas
„Automobilio įsigijimas – rimtas procesas, kurį lydi keletas skirtingų etapų, pradedant nuo norimo automobilio prekinio ženklo pasirinkimo, vairuotojo poreikius atitinkančio kėbulo tipo, komplektacijos, iki svarbiausios ¬– dokumentaliosios dalies. Pastaroji automobilio pirkimo procese turi didžiausią reikšmę, nesvarbu ar dairomasi naujo, ar naudoto automobilio“, – sako UAB „Longo“ vadovas P. Valiukėnas.
Jis pažymi, kad perkant naują automobilį salone, pirkėjui šalia pirkimo-pardavimo sutarties yra įteikiama PVM sąskaita faktūra, transporto priemonės pagaminimo sertifikatas, techninis pasas bei automobilio instrukcija. Tuo tarpu įsigyjant naudotą automobilį, šalia privalomos pirkimo-pardavimo sutarties, pirkėjui papildomai turi būti pateikiami transporto priemonės būklę pagrindžiantys išrašai, jo istorija, ridos rodmenys, techninės apžiūros, įvykę eismo įvykiai, jei tokių buvo, o taip pat ir buvusių savininkų skaičius.
„Sąžiningiems automobilių pardavėjams pateikti transporto priemonės istoriją paprasta. Pavyzdžiui automobiliai atvykę iš Olandijos turi savo istoriją, kuri pildoma valstybiniame registre automobiliui kaskart nuvykus į servisą, ar tai būtų tepalų keitimas, vairo diržo keitimas, ar remontas po eismo įvykio. Kas kartą yra fiksuojami ir ridos rodmenys“, – pasakoja P. Valiukėnas.
Dėmesys detalėms – pagirtinas būdo bruožas
Automobilių specialisto teigimu, naudoto automobilio pirkimas iš pavienių automobilių pardavėjų gali pasirodyti tikru iššūkiu, ypač naujienų sraute dažnai pasirodant įvairioms istorijoms apie automobilių perpardavinėtojų gudrybes, siekiant sau naudos.
P. Valiukėnas išskiria dokumentus, kurių automobilių perpardavinėtojai pirkėjams parūpinti nesistengia, dėl vienokių ar kitokių priežasčių.
„Deja, tačiau dar vis pasitaiko atvejų, kuomet pavieniai automobilių pardavėjai apsiriboja tik pirkimo-pardavimo sutartimi ir jokių papildomų dokumentų pateikti pirkėjui nesistengia. Visgi taip neturėtų būti. Be ankščiau išvardintų dokumentų, naudotą automobilį perkantis asmuo turi pilną teisę prašyti automobilio registracijos liudijimo. Šis leidžia matyti ar automobilis priklausė ir buvo registruojamas būtent to žmogaus, kuris jį parduoda. Tokiam dokumentui nesant, labai realu, kad automobilis dėl kažkokių priežasčių yra perparduodamas, kadangi vadinami „perekūpai“ ant savęs automobilių registruoti nemėgsta“, – sako jis.
Į pirkėjams vangiai pateikti norimų dokumentų sąrašą patenka ir techninis pasas, kuriame matosi paskutinis savininkas. Taip pat ridos istorija, kuri neretai gali būti slepiama po aptarnavimo knygele: „Praktika parsivežus automobilį, išmesti jo knygutę ir atsukti ridą, nors visi aptarnavimai buvo daryti laiku, automobilių perpardavinėtojų tarpe dar vis taikoma. Viskas dėl paprastų priežasčių – nepalankiai dideli ridos skaičiai šiems neleidžia prašyti didesnės automobilio pardavimo sumos.“
P. Valiukėnas dėmesį atkreipia ir į retai girdima atitikties sertifikatą (COC), kuris nors ir nėra privalomas, tačiau šį gauti pirkimo proceso metu, yra ne mažiau naudinga.
„COC sertifikate yra nurodyta CO2 reikšmė, pagal kurią paskaičiuojamas transporto priemonės mokestis. Tad jeigu šio sertifikato nėra, „Regitroje“ registruojant automobilį, mokesčiai gali būti paskaičiuoti pagal šios įstaigos skaičiuoklę ir dažnu atveju būti kur kas didesni“, – pažymi jis.
Sertifikuotų automobilių pardavėjas akcentuoja, kad visais atvejais, įsigyjant didesnės vertės pirkinius, be akylaus automobilio stovio įvertinimo, didelis dėmesys visada turi būti skiriamas ir atidžiai išanalizuojant visus suteiktus dokumentus, įsitikinant, kad juose pateikta informacija nėra klaidinga ar melaginga. Tvarkingi dokumentai – teisinis saugumas kiekvienam pirkėjui.
