Šlapi lapai – lyg ledas žiemą
Kaip rodo Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenys, 2019 metų rudenį nelaimingų nutikimų pėsčiųjų perėjose buvo daugiau nei 57 proc., lyginant su tų pačių metų vasaros mėnesiais. „Lietuvos draudimo“ Operacijų departamento vadovas Artūras Juodeikis teigia, kad rudenį išties situacija būna sudėtingesnė – ilgėjant tamsiajam paros metui matomumą mažina šviesą sugerianti šlapia kelio danga.
„Šlapia danga yra pavojinga visiems kelių eismo dalyviams – rudenį dar galima sutikti nemažai ne tik automobilių vairuotojų bei pėsčiųjų, tačiau ir dviratininkų ar paspirtukais važinėjančių žmonių. Nukritę šlapi lapai yra lyg ledas, taigi į tai dėmesį kviesčiau atkreipti visus, kurie dalyvauja eisme“, – sako A. Juodeikis.
Kaip teigia ekspertas, rudenį be nukritusių šlapių lapų yra ir daugiau trukdžių, kurie apsunkina saugų eismą.
„Šlapia kelio danga ne tik mažina matomumą, bet dėl to yra ir ilgesnis nei įprastai stabdymo kelias. Tai būtina prisiminti tiek automobilių vairuotojams, tiek ir paspirtukų bei dviračių savininkams. Dar kalbant apie matomumą – svarbu užtikrinti, kad automobilio valytuvai nebūtų nusidėvėję, gerai ir sausai nuvalytų stiklą. Reikia nepamiršti automobilio stiklus nusivalyti ir iš vidaus, ypač viduje rūkantiems žmonėms. Galiausiai matomumą blogina anksti besileidžianti saulė – yra daug nenatūralaus apšvietimo“, – vardija jis.
Specialistas taip pat išskiria, jog temstant svarbiu dalyku tampa gerai sureguliuotos automobilio šviesios, pakeistos perdegusios lemputės. Šviesų turėtų nepamiršti įsijungti ir paspirtukų, dviračių vairuotojai, o pėstiesiems, ypač vaikams, itin svarbūs tampa teisingai nešiojami atšvaitai.
Svarbiausi patarimai vairuotojams
Draudimo ekspertas išskiria, kad dėl saugumo einant per pėsčiųjų perėją yra atsakingos abi pusės – ir vairuotojai, ir patys pėstieji.
„Pirmiausia pakalbėkime apie vairuotojus – jie turėtų matyti ne tik kas vyksta kelyje, bet ir greta jo. Ne veltui periferinis matomumas numatytas ir Kelių eismo taisyklėse. Jis padeda išvengti staigių ir neplanuotų pėsčiojo, dviratininko veiksmų. Vairuotojas turi stebėti kelkraščius, pėsčiųjų perėjų prieigas,“ – sako ekspertas.
A. Juodeikis taip pat išskiria matomumą iš dešinės. Anot jo, pastarasis būna gana ribotas, nes eismo dalyviai vieni kitus užstoja, taigi privaloma sumažinti greitį bent šiek tiek bet kokiu atveju – net jei priekyje važiuoja automobilis ar dega žalias šviesoforo signalas. Visuomet būtina įvertinti, kad pėstieji gali priimti netikėtus sprendimus ar nėra tokie atidūs, nes dažniausiai naršo telefone.
„Dar vienas svarbus punktas – maži vaikai. Šie kelių eismo dalyviai yra labiausiai nenuspėjami ir matyt visi žinome, kad jei vaikas eina šaligatviu, po akimirkos jis gali staiga išbėgti į važiuojamąją kelio dalį. Rekomenduočiau ypač atsakingai vertinti tas kelio atkarpas, kurios pažymėtos 20 kilometrų per valandą leistinu greičiu. Ypač rudenį, po vasaros, vaikų keliuose kur kas daugiau, o dėl karantino ir ilgo mokymosi namuose atsargumas dar sumažėjęs“, – tikina jis.
Svarbiausi patarimai pėstiesiems
Kaip teigia Operacijų departamento vadovas, pėstieji taip pat privalo būti itin atidūs ir susikaupę. Nepaisant to, kad eina per pėsčiųjų perėją, dar nereiškia, jog galima atsipalaiduoti ir nesilaikyti saugumo reikalavimų.
„Paprasčiausias patarimas būtų įsivertinti situaciją, ar jau galima kirsti pėsčiųjų perėją – pėstieji negali tiesiog įžengti į perėją kada nori, net jei jiems dega žalias šviesoforo signalas. Rekomenduočiau su vairuotojais palaikyti akių kontaktą – jis svarbus tiek iš pėsčiojo, tiek iš vairuotojo pusės. Matyt viena didžiausių šių dienų bėdų yra mobilusis telefonas rankose. Tokiu atveju nebūna nei akių kontakto, nei paprasčiausio susikaupimo dalyvaujant eisme“, – komentuoja A. Juodeikis.
Draudimo ekspertas rekomenduoja bent dešimčiai sekundžių nukreipti akis nuo telefono ir susikaupti. Pėstiesiems taip pat galioja taisyklė – įsitikinti, ar tikrai saugu eiti per perėją. Kelyje nutinka įvairių situacijų, pėsčiajam tik trumpam pažvelgus gali pasirodyti, kad automobilis dar toli, žengti į perėją, o vairuotojas gali nespėti sustabdyti, pavyzdžiui esant slidžiam keliui. Taigi bet kokiu atveju, ar tai būtų reguliuojama ar nereguliuojama pėsčiųjų perėja – svarbiausia yra atidumas.
„Būtent greitis ir neatidumas yra kelių eismo dalyvių – vairuotojų, pėsčiųjų, paspirtukus ar dviračius vairuojančių žmonių – pagrindinė nelaimių priežastis“, – sako A. Juodeikis.
Per perėją – pėsčiojo greičiu
Dviračių ir paspirtukų vairuotojai nėra išimtis – jie tokie patys kelių eismo dalyviai, kurie privalo laikytis jiems nustatytų taisyklių.
„Žmonės, kurie važiuoja dviračius ar paspirtuku, turi nulipti nuo transporto priemonės ir ją saugiai persivaryti per pėsčiųjų perėją. Labai svarbus ir greitis – jis turėtų būti toks kaip ir pėsčiojo. Iš pilnamečių paspirtukų vairuotojų nėra reikalaujami šalmai, kitos apsaugos priemonės, todėl dauguma apsaugų ir nedėvi. Tai iš tiesų yra problema. Kiekvienas žmogus turėtų įsivertinti, kaip apsaugoti save ir kitus kelių eismo dalyvius.
Rekomenduočiau pasirinkti maksimaliai saugų kelią ar maršrutą, kuriuo planuojama važiuoti nuo taško A iki taško B, kuriame jaustųsi komfortiškai ir būtų kuo mažiau susikertamųjų dalių su automobilių keliais. Visgi nelaimingų nutikimų būna išties daug, o per pėsčiųjų perėjas retas atsakingai persivaro priemonę, kaip nurodyta Kelių eismo taisyklėse“, – komentuoja A. Juodeikis.
Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenys rodo, kad nelaimingų nutikimų pėsčiųjų perėjose kasmet netrūksta – skaičiai siekia beveik 600 nelaimingų nutikimų kasmet.
