Viena smulkmena paskutiniu metu (gyvenu Vilniaus senamiestyje) mane nemaloniai trikdo. Parkavimo baudos. Ne todėl, kad nesutikčiau dėl pažeidimo, ne tokie ten ir pinigai. Ne tada, kai matau, kad tikrai žmogus galėjo taip nesielgti, matys tikėjosi nepapulti... Bet bet bet.
Todėl, kad kaip ir kelyje, taip ir parkinge norėtųsi šiek tiek žmogiškumo. Kelyje būna, matai, kad žmogus neturi pirmumo, prašo įleisti. Įleidi, nes mes visi žmonės, ne robotai ir ne kiaulės. Padėkoja galiniais žibintais. Gerumo padaugėjo, malonu važiuoti. Ateityje ir mane kažkas įleis. Ne tada, kai įžūliai užlindinėsiu be eilės, nes tai būtų neteisinga.
Bet šis atvejis, ką tik nutikęs Vilniuje – apie jį noriu pakalbėti. Tiesa, nutiko ne man ir nė vieno tų „blogiečių“ aš nepažįstu, nes, kaip jau minėjau, dažniausiai vairuoju laikydamasis taisyklių. Ir nerašyčiau apie tai, jei toks atvejis būtų vienetinis, o ne tendencija. Bet.
Jausmas, tarsi miesto savivaldybė pririnko buvusių kalinių ir davė jiems darbo – įvesti teisingumą su procentiniu užmokesčiu.
Vingio parkas. Geras oras. Balionai kyla, vaikų šokinėjimai ir kitos smagybės. Daug žmonių, vietos automobiliui pastatyti nėra arba reik važiuoti ir tikėtis, kad pavyks rasti landą (ką ir padariau – uf, laimėjau). Bet daugelis nerado vietos, todėl nusprendė pastatyti prie kelio. Niekam netrukdo. Kaip Baltijos kelyje ar Lapkričio pirmąją prie kapinių... Visi supranta.
Ir važiuojant namo pamačiau nejaukų vaizdinį – visi užbauduoti. Ar tikrai vertėjo visus paversti „blogiečiais“? Širdyje esu įsitikinęs, kad toks baudų dalinimas žmogiškąja prasme yra neteisingas ir netgi negražus iš miesto savivaldybės pusės.
Kaip būtų puiku, jei ir miesto valdžioje atsirastų supratingumas, skatinantis didinti miestiečių geranoriškumą, o ne nusivylimą.
