Eksperimentas buvo surengtas viename Vilniaus kelyje. Jo metu buvo patikrinta, kaip vairuotojai, kurių automobiliuose įjungtos artimosios žibintų šviesos, mato kelkraščiu einantį pėsčiąjį, kai šis dėvi atšvaitus ir nešasi žibintuvėlį, kai eina tik su atšvaitais, ir kai neturi nieko.
Kai pėsčiasis buvo prisisegęs atšvaitus ir švietėsi žibintuvėliu, einantį žmogų vairuotojas pastebėjo iš toli. Tą patį rodo ir vaizdo kameros įrašas: iš toli matyti mirgančios švieselės neapšviestame kelyje.
Panaši situacija pasikartojo ir tada, kai pėsčiasis dėvėjo atšvaitus ant rankų ir kojų, tačiau žibintuvėlio įsijungęs nebuvo. Vairuotojas iš tolo galėjo identifikuoti, kad artėja prie judančio objekto kelyje.
Situacija kardinaliai pasikeitė tada, kai pėsčiasis atšvaitus nusiėmė. Tamsiame kelyje mėlyna striuke apsivilkęs žmogus susiliejo su aplinka taip, kad vairuotojas pravažiuodamas pro jį pėsčiojo nė nepamatė.
„Visiškai nemačiau einančio žmogaus. Nė nesupratau, ar jau pro jį pravažiavau, ar dar net nepasiekiau vietos, kur jis ėjo“, – patirto šoko neslėpė eksperimento dalyvis.
Perspėjo ne kartą
Specialistai nuolat primena, kad atšvaitą dėvintį žmogų vairuotojai, su automobiliuose įjungtomis tolimosiomis šviesomis, gali pastebėti iš 300 metrų, su artimosiomis – iš 150 m atstumo.
Be atšvaito kelkraščiu einantį žmogų vairuotojas su įjungtomis tolimosiomis šviesomis galės pamatyti tik iki šimto metrų, o su trumposiomis – iš mažiau nei 50 metrų atstumo.
Tokie skaičiai – tik teoriniai, mat eksperimente dalyvavęs vairuotojas teigė, kad be atšvaitų ėjusio žmogaus apskritai pastebėti buvo neįmanoma, nors oro sąlygos net nebuvo prastos – nei lijo, nei snigo, kelias nebuvo drėgnas.
Vairuotojas aiškino, jog pėstieji turėtų suprasti, kad net ir pastebėjęs žmogų, vairuotojas mašinos sustabdyti laiku, jei tai įvyks iki pėsčiojo likus keliolikai metrų, todėl atšvaitas yra vienintelė priemonė leidžianti vairuotojams pamatyti pėsčiomis einančius eismo dalyvius.
