DELFI drauge su partneriais inicijavo socialinę akciją „NežVairuok“, raginančią vairuotojus į šalį padėti telefonus ir imtis savo pagrindinio darbo – vairuoti.

Giedrius pasakojo, kad yra drausmingas vairuotojas. Laikosi Kelių eismo taisyklių, segi saugos diržus, seka ženklus, o jo darbas priverčia nuolatos važiuoti. Vien darbo reikalais per mėnesį vyras nuvažiuoja apie 3500 kilometrų, mat dirba specializuotos programinės įrangos specialistu.

„Jei ne konsultuoju klientus telefonu, tai lankau juos darbo vietoje. Ir greitas problemų sprendimas čia yra labai aktualus“, – aiškina DELFI skaitytojas.

Visgi vieną kelionę po darbų namo jis prisimins labai ilgai. Į atmintį įsirėžęs įvykis nutiko prieš pat didžiąsias metų šventes – Kūčias ir Kalėdas. Tądien vyras vėlai baigė darbą ir, prieš važiuodamas namo, nusprendė užsukti į prekybos centrą, atsiimti paltą iš valyklos, nusipirkti kelias dovanas.

„Kaip ir įprasta tokiam metų laikui, apie 19 val. jau buvo tamsu nors durk į akį. Be to bjauriai lijo. Nors metai ėjo į pabaigą sniego dar nebuvo matyti, visur telkšojo balos. Pasukau iš stovėjimo aikštelės, lietus pašėlusiai plovė automobilį. Automobilio salonas dar nebuvo įšilęs iki komfortiškos temperatūros, tačiau laukti neturėjau kada“, – prisimena vyras.

Bevažiuodamas vyras prisiminė, kad turi paskambinti mamai. Jis susirado kišenėje laisvų rankų įrangą, pasiėmė telefoną į rankas ir pradėjo ieškoti reikiamo numerio. Oras išties buvo bjaurus, automobilio valytuvai vos spėjo darbuotis valydami priekinį stiklą. Vyras išvažiavo į greitėjimo juostą ir, pasižiūrėjęs per šoninį stiklą, apsidžiaugė, kad nėra kitų automobilių ir gali laisvai persirikiuoti.

„Tuo metu jau buvau radęs mamos telefono numerį ir ruošiausi skambinti. Tačiau pakėliau akis, o priešais, pačiame greitėjimo juostos gale, stovėjo automobilis su įjungtais avariniais žibintais. Staigiai pasukau į kairę, bet mašiną pamačiau per vėlai – priekiniu dešiniu kampu trenkiausi į stovinčio automobilio galą“, – pasakoja vyras.

Garsas, prisimena Giedrius, buvo labai baisus. Vyras iš karto šoko iš automobilio, linkstančiomis kojomis bandė atgauti kvapą ir skubėjo įsitikinti, ar tikrai visi eismo įvykio dalyviai sveiki.

„Nusiraminti pavyko tik tada. O toliau viskas klostėsi lyg per miglą – eismo įvykio deklaracija, techninė pagalba. Avarija mane sukrėtė, bet, nepaisant aplinkybių, galvoju, ji baigėsi tikrai gerai“, – prisiminęs tąkart apėmusią neviltį ir apmaudą kalbėjo DELFI skaitytojas.

Eismo įvykis paliko neabejotiną pėdsaką, mat kurį laiką Giedrius dar prabusdavo susapnavęs dūžtančius automobilius. Būtent avarijos garsą, tikina, jis įsiminė labai gerai.

„Nuo tos avarijos niekada nekalbu telefonu už vairo. Ir neplanuoju šios savo taisyklės pakeisti. Visi žmonės labai skuba, tačiau jeigu sakote, kad gyvename tik kartą, vienintelis tikras dalykas, ką turime, yra ši sekundė, ir ją reikia išnaudoti tinkamai“, – pabrėžė vyras.