Nebuvo mokomi to, nes nebuvo egzaminuojami panašiose situacijose, o aikštelėje tarp gairelių. Tad baigusiems ir pradėjusiems savarankiškai vairuoti kildavo problemų kaip saugiai ir tvarkingai pastatyti savo automobilį tarp jau stovinčiųjų. Mieste juntami priekaištai vairavimo mokyklų darbuotojams dėl tokio mokymo, atskirose vietose įrenginėjami kelio ženklai „Gyvenama zona“ (kelio ženklas 552).
Ar pagrįsti tokie nuogąstavimai?
Panikuojantys nesupranta pagrindinio dalyko – tarp automobilių tvarkingai pastatyti automobilį mokinį moko vairavimo instruktorius. Ne mokinys rizikuodamas juda į stovėjimo vietą, o instruktorius. Po keleto bandymų mokinys imasi iniciatyvos manevruoti, tačiau visą laiką yra kontroliuojamas instruktoriaus.
Kai to nesuvoki, – neramu. Ypač prisiminus savo išgyvenimus pirmaisiais savarankiško vairavimo metais. Mokomajame automobilyje įrengti papildomi išoriniai vaizdo stebėjimo veidrodžiai. Jie sureguliuoti taip, kad ir dešinėje automobilio pusėje sėdintis vairavimo instruktorius turi galimybę stebėti aplinką, taip pat ir automobilį, stovintį mokomojo automobilio kairėje. Manevruojant vairavimo instruktorius mato ar automobilio judėjimo trajektorija į stovėjimo vietą yra teisinga, turi galimybę patarti mokiniui ją keisti, jei reikalinga, ir visiškai stabdyti automobilį papildoma automobilio valdymo įranga. Tad jokios panikos aplinkiniams neturėtų būti.
Stebina kitkas. Neteko girdėti, kad baigę vairavimo kursus ir išlaikę parkavimo egzaminą vairavimo aikštelėje, nereiškė nepasitenkinimo vairavimo mokyklų darbu, kad nebuvo mokomi realiose sąlygose.
Susirūpinimą esama dabartine padėtimi galima paaiškinti ir tuo, kad kartais atsitrenkę į stovintį automobilį nedrausmingi vairuotojai pasitraukia iš įvykio (tegul ir nežymaus) vietos. Per dvidešimt darbo metų vairavimo mokykloje negirdėjau atvejo, kad mokymo metu įvykus eismo įvykiui vairavimo instruktorius su mokiniu būtų pasišalinę.
Jaučiamas nepasitenkinimas mokomųjų automobilių judėjimu eisme piko metu. Važiuojant piką reikia suvokti kaip neišvengiamybę – kaip lietų vasarą ar sniegą žiemą. Yra priemonių, kaip galima sau padėti: išvažiuoti pusvalandžiu anksčiau, rinktis mažiau apkrautą maršrutą. Jei to nepavyksta padaryti, susitaikyti su likimu. Skirti darbui ne 8 darbo valandas, o 10 (valanda į darbą, valanda namo). Ir visą dieną atitinkamai planuoti.
Tad jeigu taip žiūrėsime į automobilių spūstį atskirais paros momentais, priekyje važiuojantis mokomasis automobilis neturėtų kelti neigiamų emocijų. Vienu automobiliu ar keliais mokomaisiais daugiau eisme šliaužiančiais vėžlio tempu nepablogins gatvės pralaidumo. Nepagrįstai nervinasi tie, kurie vairuodami kuria darbo dienos, verslo planus. Tada ir netikėtai užgesęs „žalias lapas“ pajudėdamas iš vietos tampa tragedija. Užgęsta ne tik „žali“... Tad kaip jaustis „žaliam lapui“, jeigu jis nei karto nestovėjo spūstyje, kai reikės vairuoti savarankiškai.
Pastaruoju metu įrenginėjamas kelio ženklas „Gyvenamoji zona“, kur jo anksčiau nereikėjo. Ženklo galiojimo zonoje draudžiama mokyti vairuoti, tačiau joje gali laisvai judėti pėstieji, vaikai. Jie turi pirmumą prieš automobilių vairuotojus. Tad ar bandydami išvengti nepagrįstų pavojų, kitų eismo dalyvių nestatome į realų pavojų? Ar statydami kelio ženklą 552 jo įrengimą derina su atitinkančiomis institucijomis?
Reikia tik džiaugtis, kad grįžo senoji B kategorijos vairuotojų egzaminavimo tvarka. Tačiau tą turi teisingai suprasti ir jau seniai vairuojantys. Padėti, jei reikia, o ne tvertis ženklais lyg tvoromis.
Komentaro autorius yra vairavimo mokyklos „Juronas“ mokymo vadovas.
