„Volvo Trucks“ pasiūlytas degalų taupymo žaidimas pasirodė esąs užkrečiamas tarsi virusas. Štai kodėl.
Pirmoji ir svarbiausia priežastis – pinigai. Jei kabotažiniais pervežimais užsiimančios kompanijos vienas vairuotojas per savo „pamainą“ nuvažiuoja 10-12 tūkst. kilometrų sugeba vidutiniškai kiekvieną 100 km sudeginti viso labo vienu litru dyzelino mažiau nei tuo pačiu automobiliu, tame pačiam maršrute dirbantis kolega, labai nesunku paskaičiuoti, kad pirmasis „atveš“ apytiksliai 1000 eurų daugiau nei antrasis vairuotojas.
Turint galvoje, kokios aštrios konkurencijos sąlygomis ir su kokiomis maržomis reikia darbuotis, kai kuriais atvejais gali būti taip, kad tas 1000 yra visas vieno sunkvežimio per mėnesį generuojamas „pliusas“…
Jei įmonės uždarbį galima arba paleisti vėjais, arba padidinti viso labo pakoregavus vairavimo stilių – kodėl nepabandžius to padaryti? Kad tokie eksperimentai duoda apčiuopiamą naudą, galima iliustruoti vieninteliu pavyzdžiu: po „Girteka“ vėliava dirbančių vairuotojų įgūdžius šlifuoja 8 instruktorių komandos.
Antroji priežastis iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti esanti pižoniška, pretenzinga ir turintį ryškų „piarinį“ prieskonį – kai kurie krovinių savininkai ieškodami vežėjo kelia sąlygą, kad jų samdomi vairuotojai turėtų sertifikatus, liudijančius apie baigtus racionalaus važiavimo kursus. Kuriems galams to reikia?
„Vidutinės degalų sąnaudos yra bene universaliausias rodiklis, iliustruojantis, kaip elgiamasi su automobiliu ir kaip saugiai vairuojama. Jei prie vilkiko vairo sėdintis žmogus turi ekonomiško įgūdžius, vadinasi tikimybė kad krovinys bus pristatytas laiku ir saugiai yra kur kas didesnė nei tuomet, kai vairuotojas tokia kompetencija pasigirti negali. Kai į šiuos dalykus pradeda kreipti dėmesį transporto įmonių vadovai, kai atsiranda tam tikra vertinimo-skatinimo sistema, patys vairuotojai pradeda stengtis taupyti degalus vien todėl, kad niekas nenori būti paskutinis.
Žinoma, transportą užsakančiai kompanijai nėra svarbu, ar jos krovinys bus gabenamas deginant 30 l/100 km ar 25 l/100 km dyzelino, bet kas vyksta vežėjo įmonėje, kaip čia organizuojamas verslas, kokia vidinė tvarka, kaip kontroliuojami svarbiausi procesai domimasi tikrai dažnai. Šia prasme degalų sąnaudos pasako tikrai daug“, – pastebėjo „Volvo Trucks Lietuva“ vairavimo treneris Eivitas Žarys.
Beje, nors telemetrijos įrangą, leidžiančią realiu laiku nuotoliniu būdu stebėti ne tik kur yra automobilis, bet ir kaip jis eksploatuojamas, siūlo praktiškai visi pagrindiniai sunkvežimių gamintojai, dar visai neseniai Lietuvoje ja niekas pernelyg nesidomėjo.
„Užsakantys tokius priedus paprastai rūpindavosi tik vilkiko padėties nustatymu. Tačiau dabar vis dažniau išnaudojamos funkcijos, leidžiančios analizuoti kokiu greičiu juda sąstatas, kokiais sūkiais dirba variklis, kiek laiko važiuota ekonomiškai, kiek riedėta, kaip išnaudota pastovaus greičio palaikymo sistema, kiek laiko judėta viršijant nustatytą maksimalų greitį, kokia pavara dažniausiai naudota ir t. t. Visa tai leidžia nupiešti itin tikslų vairuotojo portretą, daryti išvadas apie jo darbo kokybę, fiksuoti klaidas ir jas taisyti“, – teigia E. Žarys.
Paprastai visose transporto įmonėse degalams tenka atseikėti maždaug trečdalį visų per mėnesį patiriamų išlaidų. Drauge su atlyginimu vairuotojui jos sudaro didžiausią finansinį krūvį.
