Maždaug tokia įžanga pranešimą transporto vadybininkams skirtoje konferencijoje pradėjęs bendrovės „Simatra“ transporto direktorius Mindaugas Makutėnas geram pusvalandžiui prikaustė auditorijos dėmesį, o atsakęs į paskutinius kolegų klausimus netgi sulaukė jų plojimų.
„Sunkvežimių vairuotojai iš tiesų nuolat dirba padidintos atsakomybės ir įtampos sąlygomis, tačiau tokie dalykai, kaip patekimas į autoįvykį, krovinio apgadinimas, automobilio gedimas ar pan. tampa papildomu iššūkiu. Deja, pakankamai dažnai tokiose situacijose vežėjams iš ekspeditorių sulaukia tik užuojautos, bet ne realios pagalbos“, – pastebėjo M. Makutėnas.
Verslo praktikas atkreipė dėmesį, kad užsakymą iš ekspeditoriaus gavęs vežėjas formaliai yra už viską atsakingas, tačiau savo srities profesionalas jokiu būdu negali numoti ranka į „svetimas“ problemas. Ypač tais atvejais, kai vaikantis patraukliausios kainos krovinys patikimas du sunkvežimius turinčiai įmonėlei, iš kurių vieną vairuoja pats jos savininkas.
„Tokiais atvejais – kai atsitinka nenumatytas įvykis – geras ekspeditorius privalo pats imtis iniciatyvos ir padėti susiorientuoti ką kada kaip daryti vairuotojui, kuris greičiausiai yra ištiktas didesnio ar mažesnio šoko. Pirmiausia – užtikrinti avarijos vietos saugumą. Tam būtina reikiamais atstumais pastatyti avarinius ženklus, apsirengti ryškiaspalves liemenes, pasirūpinti, kad po kelią nevaikščiotų smalsuoliai“, – dėstė M. Makutėnas.
Antras svarbus dalykas – patarti vairuotojui, kaip teisingai užpildyti eismo įvykio deklaraciją, draudimo dokumentus bei turimomis priemonėmis (išmaniuoju telefonu, fotoaparatu ar vaizdo kamera) užfiksuoti visas aplinkybes. „Simatros“ transporto direktoriaus teigimu, kuo daugiau nuotraukų su kelio ženklais, transporto priemonių išsidėstymu, liudininkais bei panašiomis detalėmis padaroma, tuo lengviau po to nustatyti kam kokia atsakomybė tenka. Kai incidentas nutinka užsienio šalyje, kurios kalbos vairuotojas nemoka, labai svarbu pasirūpinti vertėju – vairuotojas kokiu būdu negali pasirašinėti dokumentų, nesuprasdamas jų turinio.
Po to būtina įvertinti kroviniui bei gamtai padarytą žalą. Beje, pastaroji neretai būna didesnė, negu krovinio vertė, todėl Europos valstybėse ši aplinkybė gali tapti dideliu galvos skausmu.
„Priklausomai nuo gabenamo kovinio specifikos, rekomenduočiau avariją patyrusiam vilkikui su puspriekabe nusamdyti saugos firmą, galinčią užtikrinti fizinę apsaugą. Ypač tais atvejais, kai gabenami smulkūs, tačiau brangūs daiktai. Ne visi avarijos vietoje sustoję smalsuoliai ar iš gretimų gyvenviečių atėję žmonės gali būti geranoriški, todėl jei jie „atminimui“ pasiims tarkim elektronikos prekių, finansinių rūpesčių tikrai padaugės“, – perspėjo M. Makutėnas.
Kitas etapas – suinteresuotų šalių informavimas apie įvykį. Reikiamus dokumentus per įmanomai trumpą laiką turi gauti draudimo kompanijos, krovinio gavėjas ir ekspedicinė įmonė. Tokiais atvejais ypač praverčia geri santykiai su draudikais, tradiciškai galinčiai pakonsultuoti, kaip minimizuoti esamas ir būsimas žalas.
Įveikus šiuos etapus, reikia rūpintis tolesniu išlikusio krovinio gabenimu adresatui: ar reikia ką nors perpakuoti ir inventorizuoti, ar reikia kito transporto, ar reikia į įvykio vietą išsikviesti muitinės pareigūnus? Priešingu atveju – neužfiksavus dalies prekių dingimo ar sugadinimo – jos bus laikomos patekusiomis į rinką, todėl teks mokėti mokesčius.
