Norėdamas įsitikinti tokiais gandais, ryžausi po septynerių metų intensyvaus vairavimo tiek Lietuvoje, tiek keliuose Europos didmiesčiuose vėl pabandyti „išlaikyti teises“. Labiausiai knieti dar kartą išbandyti baisųjį „Regitros“ egzaminuotojų automobilį, kuriame prieš kelerius metus koja taip virpėjo, kad net iš vietos negalėjau pajudėti netrūkčiodamas.

Pirmoji išbandymų stotelė – vairavimo mokykla. Pasitinka gerai nusiteikęs vairavimo instruktorius, kuris pakviečia paėjėti iki automobilio. Pravėręs automobilio dureles, drąsiai sėdu į vairuotojo pusę ir nieko nelaukęs puolu reguliuoti sėdynės, veidrodėlių ir kitokių smulkmenų (matyt (ne)sąmoningai iš karto noriu sudaryti įspūdį, kad nesu žalias „klevo lapas“). Automobilis gana įprastas, jei tik nekreipi dėmesio į net kelis šoninio vaizdo veidrodėlius. Tiesa, nejučiomis save pagaunu, kad lyg į dailios merginos figūrą paslapčiomis dirsčioju į keleivio pusę, nes žinau, kad mano keleivis šiandien nėra beviltiškai įsivaizduojamą stabdžio pedalą maiganti žmona, kuri, matyt, refleksiškai minko automobilio grindis, kai bent kiek agresyviau nardau gatvėmis. Šiandieninis mano pakeleivis iš tiesų turi galią „kirsti“ per stabdžių pedalą (kadangi ir jis jį turi), jei jam nepatiks mano vairavimo maniera. Mintyse net nusipurtau – neduokdie, kas nors tokį mechanizmą įtaisytų mano kasdien vairuojamame automobilyje, kai šalia sėdi žmona…


Keistus mano samprotavimus nutraukia vairavimo mokyklos instruktorius, kuris klausia, ar aš jau pasiruošęs važiuoti į miestą. Norėjau šmaikščiai atkirsti, kad kareivis pasirengęs šokti į mūšį, tačiau santūriai atsakiau, kad galime važiuoti. Žinoma, dar spėjau pasigirti, kad vairuoju ne pirmus metus, tad vairavimo egzaminą tikiuosi išlaikyti be problemų. (Teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad kolegos darbe lažinosi jog susimausiu. Naivuoliai…) Sutariame, kad pirmiausia mano vairavimo įgūdžius išbandysime aikštelėje. Be jokios įtampos ir didesnių nesklandumų nuvažiuojame iki vairavimo mokyklos aikštelės. Džiaugiuosi gavęs tik tokių pastabų, kaip netaisyklingai laikomas vairas. Vairavimo instruktorius šypteli – esą vairą sukioju lyg „furistas“.

Aikštelėje palaukiame, kol manevrą atliks jauna mergina, ir pradedame patys. Pirmiausia instruktorius pasiūlo pastatyti automobilį šonu. „Vieni juokai, ar gali būti lengvesnė užduotis?“ – sakau sau mintyse. Ir tikrai – instruktorius mano darbu lieka patenkintas. Kitas numeris – automobilio pastatymas galu. Instruktorius Virginijus pakomentuoja, kad atlikęs manevrą, jį informuočiau, jog automobilis jau pastatytas. Pajudu, o mintyse ir vėl juokiuosi, kad gyvenant Šiauliuose ir bandant vakare pastatyti automobilį užgrūstose daugiabučių namų kiemuose, tenka atlikti dar ne tokių sudėtingų statymo manevrų! Tačiau liaudies išmintis byloja – neperšokęs griovio, nesakyk „op“… Išlipame iš automobilio ir matau, kad mano bendrakeleivis šypsosi. Suprantu, kad būsiu prašovęs. „Egzaminas neišlaikytas“, – juokiasi instruktorius. Iš karto puolu ginčytis, juk automobilis stovi tarp linijų pačiame centre, kuoliukai neišvartyti… Tačiau Virginijus mano postringavimus nutraukia sakydamas, kad automobilio galas yra per toli nuo galinės linijos (tas per toli, mano supratimu, vos keli centimetrai). Tačiau esą jei taip palikčiau automobilį kokio nors prekybos centro aikštelėje, jo priekis būtų išsikišęs per daug. Tad pakirptais sparnais grįžtu į įsivaizduojamą ar realų karo lauką – Šiaulių gatves. Padaręs ir ten keletą „žioplų“ klaidų, nebesijaučiu taip tvirtai pasiruošęs „Regitros“ egzaminui, koks buvau ryte.

Nespėjęs gerai pagalvoti, kas mane galėjo taip „sugadinti“, kad nesugebėjau išlaikyti vairavimo mokyklos įskaitos, sveikinuosi su „Regitros“ egzaminuotoju. Sutariame, kad nors egzaminą tik imituosime, jis viską darys taip, kaip tikrame egzamine. Pasiima praktikos egzamino protokolą, užfiksuoja laiką ir sėdame į slogius prisiminimus keliantį „Regitros“ automobilį. Nors suprantu, kad tai tik eksperimentas ir už žioplai neišlaikytą egzaminą man neteks susimokėti, neteks važiuoti pakartotinai, egzaminuotojo imituojamas oficialumas įtikina ir iš kažkur ima kilti nerimas ar jaudulys. Gerai, kad bent jau koja nedreba taip, kaip laikant egzaminą iš tikrųjų… Norėdamas visa tai išsklaidyti, bandau juokauti, kad neišlaikius vairavimo egzamino, gal vairuotojo pažymėjimo iš manęs niekas neatims.

Įvažiuojame į praktikos egzamino aikštelę, kuri pasitinka keistais brėžiniais, linijomis, kūgiais. Pirma mintis – ir kaip čia galima tą egzaminą išlaikyti, juk realiame pasaulyje, kad ir koks žiaurus jis būtų, tokių keistenybių nebūna! Jame realios kliūtys, realūs apvažiavimai. Per kelerius praktinio vairavimo metus seniai iš galvos dingo visos fiktyvios ir įsivaizduojamos kliūtys.

Užvažiuojame ant estakados, džiaugiuosi, kad šią kliūtį įveikiau be sunkumų. Tačiau gavęs karčią pamoką vairavimo mokykloje, kiek neužtikrintai jaučiuosi stumdamas atbulomis ausiai neįprastai burzgiantį dyzeliuką į įsivaizduojamą garažą. Baigęs manevrą, kartu su egzaminuotoju lipu lauk vertinti mano vairavimo įgūdžių. Ir lyg prakeiksmas, koją vėl pakiša nelemta galinė linija. Tik šįkart ji kelis centimetrus palenda po galiniu švelniai murkiančio dyzelio buferiu. Bandau juoktis pats iš savęs, tačiau jaučiu, kad visai nejuokinga. Gėda. Ne prieš egzaminuotoją (jis tokių žioplių pratęs matyti kasdien), o prieš patį save. Mintyse klausiu savęs, kaip aš kasdien keliolika kartu pastatau savo automobilį įvairiausiose aikštelėse, kaip vakare sugebu įsprausti jį ten, kur net stambesnė močiutė nepralenda, kai veda šunį atlikti gamtinių reikalų… Absurdas. Belieka viską nurašyti žodžiui „egzaminas“, nes juk priešingu atveju su tokiu vairavimu turėčiau būti geriausias draudimo kompanijų donoras.

Pajudame į miestą. Žurnalistinio smalsumo genamas kalbinu savo egzaminuotoją, tačiau greičiausiai visai ne todėl, kad labai jau noriu ką nors sužinoti. Tiesiog taip patogiau sumažinti įtampą. Egzaminuotojas šypteli ir prasitaria, kad paprastai egzamino metu daug nekalbama, nes tai blaško vairuotoją. Važiuojame, sukame ratais gatvėmis, kuriomis darbo reikalais kasdien tenka važiuoti ne kartą ir ne du. Tačiau šiandien viskas kitaip. Aiškiau matyti kelio ženklai, akys keliolika kartų atidžiau skenuoja kelią. Bent jau man taip atrodo, tačiau egzaminuotojas irgi ne pėsčias – fiksuoja, kad „šiek tiek“ viršytas greitis. Dar viena kritinė klaida! Su egzaminuotoju diskutuojame, kad čia pakalnė, kad gal ženklas pastatytas ne visai vietoje… Bet klaida jau užfiksuota, o su ja iš pat pašaknų išmuštas mano pasitikėjimas turimais vairavimo įgūdžiais.

Nutylu, nes jaučiu, kaip prie nugaros ima lipti marškiniai, darosi karšta. Ir greičiausiai visai ne todėl, kad lauke plius 20 su trupučiu. Įtampa daro savo, jaučiu, kaip kaista organizmo reaktorius. Dar atidžiau stebiu gatvę, nes patenkame į patį automobilių piką. Šiaulių centras, penktadienis, pietų metas. Atrodytų, nieko smagiau ir negali būti, nes sėdžiu „Regitros“ automobilyje, kurį vairuodamas jau sugebėjau padaryti dvi kritines klaidas.

Tvardydamas savo blogus vairavimo įpročius, kultūringai stabdau automobilį prieš sankryžą, nes ima mirksėti žalias šviesoforo signalas. Prieš sustodamas dar vos spėju pamatyti, kaip staiga pavojingai manevruodamas mane ima lenkti nekantrus vairuotojas ir kerta judrią sankryžą jau degant raudonam signalui (bijau net įsivaizduoti, ką jis apie mane galvoja). Egzaminuotojas rodo į šį pavojingą veiksmą ir sako, kad tai geriausias pavyzdys, kodėl jauni vairuotojai Šiaulių miesto gatvėse nesijaučia saugūs, kodėl tiek daug neišlaikančių iš pirmo karto. Vadinamuoju kelių gaideliu nepatenkintas ir aš, nes ir taip ant sąžinės guli dvi, egzaminuotojo vertinimu, rimtos klaidos. Atrodo, kad toks kelių ereliui mestelėtas priekaištas paliečia ir mane patį, ypač už viršytą greitį. Nors save raminu, kad ten, kur padaryta klaida, gatvė tikrai kvailoka. Mintyse net spėju dar iškeikti tuos, kurie sudėjo šioje vietoje iki 40 km per val. eismą ribojančius ženklus.

Baigęs važiuoti suplanuotu maršrutu, dėkoju egzaminuotojui už rimtą išbandymą. Tenka konstatuoti, kad iš tiesų, kaip tikino „Regitros“ egzaminų metodikos vyriausiasis specialistas Algimantas Tarabilda, Šiauliuose yra kur sudėtingai pasivažinėti. Ypač kai egzaminuojamąjį stebi pastabūs vertintojai. Nereikėtų pamiršti ir automobilyje įstatytų kamerų. Viską sudėjus į krūvą, tenka pačiam savęs paklausti, ar pavyktų egzaminą išlaikyti iš antro karto. Bandau prisiminti, kiek kainuoja miesto autobuso bilietas… Ir mintyse rezgu pasiteisinimus, ką sakysiu grįžęs į darbą.