Sunku tiksliai pasakyti kodėl, tačiau švaros priepuoliai dažniausiai ištinka pavasarį. Permontavus vasarines padangas visada norisi, kad ratlankiai tviskėtų kaip auksiniai čigono dantys. Smulkūs įbrėžimai ant priekinių sparnų niekada neerzina taip stipriai, kaip priešvelykinį šeštadienį parvažiavus į gimtus kraštus ir pastačius bolidą šventoriaus patvoryje. Tokiomis akimirkomis esi pasiruošęs investuoti į kėbulo atnaujinimą, net jei dėl to tektų visą mėnesį nė cento neišleisti alui.
Taigi. Ką reikėtų žinoti prieš imantis plauti, šlifuoti, poliruoti, vaškuoti, blizginti skardas? Kaip nepasiklysti automobilinės kosmetikos džiunglėse? Kuo skiriasi brangiausios ir pigiausios kėbulo geležų bei salono plastikų priežiūros priemonės? Ar nemokšiška saviveikla gali pridaryti bėdų? Šios srities madų diktatorės bendrovės „Sonax" atstovas Lietuvoje Juras Aleksiejevas kalbą pradėjo nuo pastabos, kad pigių ir gerų medžiagų nėra ir negali būti dėl objektyvių priežasčių.
„Kadangi neblogai pažįstu visą gamybos, logistikos ir prekybos virtuvę, kai kurių parduotuvių lentynose esančių produktų kaina glumina. Įvertinus pakuotės, išpilstymo, sandėliavimo, transportavimo išlaidas ir prekybininkų antkainius susidaro įspūdis, kad pati poliravimo ar vaškavimo medžiaga nekainuoja nieko. Vadinasi, gaminant tokius daiktus nenaudojamos kokybiškos darbinės medžiagos. Tada geriausiu atveju pirkėjas negauna tokios prekės, kokios tikisi mokėdamas pinigus. Blogiausiu - automobilio kėbulas po grožio procedūrų atrodo dar labiau apgailėtinai nei prieš tai. Kartais rizika yra tai, kad pigios priemonės savo sudėtyje turi ne aktyvių, o agresyvių medžiagų, puikiai tirpdančių dažus, plastiką, spartinančių metalo koroziją ir sukuriančių panašių bėdų. Todėl pasirinkus naujas ir nežinomas automobilinės kosmetikos priemones patartina išmėginti jas ant nedidelių plotelių mažiau pastebimose vietose", - dėstė Juras.
O tikrai gera automobilinė kosmetika, pagaminta naudojant nanotechnologijas, iš tiesų daro stebuklus. „TopGear" komanda sulaikiusi kvapą stebėjo, kaip „Mercedes-Benz" bagažinės dangtis buvo išniekintas švitriniu popieriumi, bet po keliolikos minučių, pasidarbavus profesionalia poliravimo mašina ir keletu skirtingų pastų, jis vėl atrodė kaip naujas.
Panašų rezultatą galima pasiekti ir pusdienį praleidus savo garaže su keletu skiaučių minkšto audeklo ir mėgėjams skirtais (jie ne tokie efektyvūs) poliravimo-vaškavimo preparatais. Tokiu atveju reiktų paisyti keleto nesudėtingų taisyklių. Visų pirma, prieš plaunant kėbulą reikėtų sudrėkinti, kad purvas ir kiti nešvarumai bent iš dalies atkibtų nuo paviršių. Įžangines švaros procedūras reikėtų pradėti nuo viršaus ir judėti link apačios, o ne atvirkščiai. Taip pat reikia prisiminti, kad bet kuri kempinė ar audinio atraiža, prisigėrusi nešvarumų, pradeda dirbti kaip švitrinis popierius, todėl ją reikia itin gerai išskalauti kiekvieną kartą prieš pradedant zulinti automobilio skardas. Išvengti abrazyvo atakų paprasčiau naudojant minkšto plastiko šepečius.
Bitumo dėmes, vabzdžių kapinynus, paukščių kakučius, medžių ar augalų syvus ir panašias kėbulo dekoracijas derėtų valyti specialiai tam skirtomis medžiagomis, kurių pakuotės paprastai žymimos užrašais „Bug & Tar". Kančias monotoniškai zulinant skudurėliu palengvins netgi universalusis WD-40 purškalas.
Gero dažytų kėbulo paviršių atrodymo paslaptis - idealiai lygus paviršius. Panaikinti neišvengiamai atsirandančius mikroskopinius įtrūkimus ar subraižymus galima poliruojant. Specialistai primygtinai pataria nedaryti to įsikinkius elektrinius perforatorius, nes beveik visais atvejais jų sūkiai pernelyg dideli (poliruojant negalima viršyti 1200-1500 sūkių per minutę ribos), todėl rizika iki metalo nutarkuoti ne tik laką, dažus, bet ir gruntą, itin didelė. Tas pat galioja ir naudojant medžiagas, kurios dažų paviršiaus nelygumus tirpdo, o ne sulygina šlifuojant.
Pačios kiečiausios (deja, ir pačios brangiausios) medžiagos suskaidomos iki nanodalelių, todėl idealiai užpildo mikroskopiškiausius įtrūkimus, kur kas geriau prilimpa ir ilgiau laikosi. Tai garantuoja ne tik efektyvesnį darbą, skanesnį estetinį vaizdą, bet ir prailgina kėbulo eksploataciją. Purvas prie taip apdorotų paviršių kimba kur kas mažiau, o nuplauti nešvarumus ilgą laiką būna pastebimai lengviau.
Ar galima plika akimi atskirti pigiausios kosmetikos (šampūno, polirolio, vaško) medžiagų poveikį? Galima, bet jis nebus toks akis badantis, kaip, tarkim, į langų apiplovimo bakelį pripylus pilstuku dvokiančios bjaurasties.
MŪSŲ VERDIKTAS
Kaip danguje, taip ir ant žemės: už geresnius daiktus reikia pakloti daugiau litų. Gerai tai, kad tos investicijos pasiteisina. Tarkim, salono priežiūrai pasirinkus brangesnes medžiagas, plastikiniai paviršiai ne tik atrodys kaip nauji, bet ir skaniai kvepės.
Venkite pasiūlymų „profesionaliai" nupoliruoti automobilį mažiau kaip už 250 litų. Tikėtina, kad už tokius pinigus kas nors treniruosis su jūsų mašina, naudodamas pačias prasčiausias medžiagas.
Pasikliaukite savo rankomis. Buitiniam naudojimui skirtos medžiagos ne tokios efektyvios, tačiau ir ne tokios pavojingos kėbului ar plastikui. Atidžiai perskaitę instrukciją ir išlieję šiek tiek prakaito galite gauti visai neprastą rezultatą.
Perkant automobilinę kosmetiką patartina rinktis vieno gamintojo produktus. Nusipirkę pasenusių chemikalų gero rezultato greičiausiai nepasieksite, todėl neužkibkite ant įvairių akcijų ar nukainojimų kabliuko.
Kėbulą padengti apsauginiu vašku ar įtrinti poliravimo pastą visada lengviau naudojant tam skirtas specialias servetėles ar kempines.
