Chemikai visą Žemės rutulį pagal korozijos procesų intensyvumą yra suskirstę į keturias zonas: itin smarkios, stiprios, vidutinės ir silpnos. Visos Šiaurės Vakarų Europos šalys, tarp jų ir Lietuva, kuriose drėgnas klimatas, dažna ir didelė oro temperatūros kaita ir gajos tradicijos žiemą keliuose išbarstyti milžinišką kiekį druskos mišinių, priskiriamos didžiausio koroziškumo zonai. Specialistų teigimu, tokiomis sąlygomis itin greitai prasidedanti ir nestabdoma korozija per metus „suvalgo" beveik 1 milimetrą metalo.
Statistika liudija, kad beveik 95 proc. žmonių, perkančių pirmą savo gyvenime automobilį, korozijos problemą linkę nuvertinti. Ketvirtadalis daugiau nei penkis automobilius pakeitusių vairuotojų paprastai klausia, kiek nusižiūrėtas pirkinys atsparus rūdims. Ir net 40 proc. pirkėjų, kuriems kada nors patiems teko remontuoti savo ratuotį arba patekti su juo į rimtesnę avariją, korozijos klausimą laiko vienu svarbiausių.
Kodėl taip yra? Greičiausiai todėl, kad auksarankiai meistrai gali sutaisyti beveik visus automobilio mechaninius arba funkcinius gedimus, išskyrus vieną - panaikinti kėbulą ėdančias rūdis. Kad ir kaip būtų nemalonu, net ir XXI a. pagamintos transporto priemonės neatsilaiko prieš metalo pastangas grįžti į pradinę (geležies rūdos) būseną.
Nors daugelis automobilių gamintojų ir toliau deklaruoja iki 12 metų apsaugos nuo korozijos garantijas, reali padėtis gerokai niūresnė. Įsigilinus į sąlygas, kokiomis ta garantija galioja, paaiškėja, kad veltis į ginčus ir reikalauti kokių nors kompensacijų dėl akis badančių rūdžių židinių nėra prasmės. Naujų automobilių prekybininkai be didesnio vargo gali įrodyti, kad savininkas pats už viską atsakingas, nes nesilaikė eksploatavimo taisyklių, t. y. važinėjo aplinkoje, kurioje didelė rūgščių, šarmų ir įvairių gamybinių atliekų tarša, pernelyg retai automobilio kėbulo dugną ir ratų arkas plovė aukšto slėgio srove, neatkreipė dėmesio į smulkius defektus ir laiku jų nepašalino ir pan. Susidaro įspūdis, kad garantija galiotų tik tuo atveju, jei pagal tiesioginę paskirtį nenaudojama mašina surūdytų stovėdama garaže. Ir tai tik tuo atveju, jei pasireikš vadinamoji perforacinė korozija. Kitaip tariant, kėbulo skardos prarūdys kiaurai.
Chemikas, gamtos mokslų Kęstutis Mikučionis kalbas apie antikorozines garantijas vertina kaip rinkodaros gudrybę. Dar daugiau - anksčiau mašinų atsparumas korozijai buvo nuosekliai didinamas, stengiantis kokybiškiau galvanizuoti, storesniu plastiko ar korozijai atsparių metalo lydinių sluoksniu padengti kėbulą, vidines jo ertmes, įdiegti modernesnes dažymo technologijas ir t. t., o pastaraisiais metais investicijos „skiepams" nuo korozijos drastiškai mažėja.
„Siekdami sumažinti gamybos išlaidas ir taip sustiprinti pozicijas konkurencinėje kovoje, kai kurie gamintojai sumažino sumą, skiriamą kiekvienos mašinos antikorozinei apsaugai. Apžiūrėjus kai kurių visiškai naujų Japonijos gamintojų automobilius matyti, kad nuo korozijos apsaugotos tik kėbulo virinimo siūlės. Kitur metalas tik gruntuotas. Neatsitiktinai jau po keleto mėnesių ant mašinos dugno ir kai kurių važiuoklės detalių plika akimi matyti rūdys", - tvirtina K. Mikučionis.
„TopGear" kalbintas ekspertas problema vadina ir tai, kad vis dažniau kėbulo apačia apkarstoma „apsauginiais" skydais, kurie jokios realios naudos antikoroziniu požiūriu neduoda. Tik sukuria iliuziją, kad gamintojas pasirengė karui su rūdimis.
„Galima sukonstruoti ir korozijos požiūriu nemirtingą automobilį, tačiau tuo nesuinteresuoti patys gamintojai. Viena vertus, jei po 10-15 metų mašina atrodys kaip nauja, sumažės susidomėjimas naujais modeliais. Kita priežastis - norint tinkamai apdoroti visas uždaras kėbulo ertmes preparatais nuo korozijos, reikėtų iš esmės keisti gamybos ciklą. Mašinos kelionė konvejeriu taptų gerokai sudėtingesnė ir ilgesnė, o galutinė kaina - daug didesnė. Todėl kai kurie gamintojai pasirūpinti antikorozine apsauga patiki savo atstovams tam tikruose regionuose. Tarkim, Skandinavijos šalyse tai atliekama importo terminaluose. Deja, Lietuvoje į korozijos problemas vis dar nekreipiama dėmesio", - konstatuoja K. Mikučionis.
Labiausiai rūdijančios automobilio kėbulo vietos
- priekinių durelių apatiniai kampai;
- variklio dangčio kampai;
- bagažinės dangčio kampai;
- slenksčio vidinis paviršius;
- slenksčio suvirinimo siūlė;
- užpakalinių ratų arkos.
Korozijos stabdžiai
- naudokite purvasargius;
- stenkitės, kad automobilis visuomet būtų švarus;
- naudokite mažus įtrūkius užpildančius polirolius ir vaškus;
- venkite staigios temperatūrų kaitos;
- šildomame garaže automobilis korozijai pasiduoda gerokai - greičiau nei nešildomame ar atviroje aikštelėje;
- jei yra galimybė, patartina palikti šiek tiek pravirus automobilio langus;
- kokybiškai apdoroto metalo atsparumas korozijai padidėja beveik 1000 kartų, o automobilio naudojimo laikas prailginamas 3-5 metais.
Mūsų verdiktas
Didžiausias blogis - rūdys nėra tik estetinė problema. Vidines automobilio ertmes ėdanti korozija ilgainiui niekais paverčia konstruktorių pastangas suformuoti kėbulo gniuždymo zonas, turinčias absorbuoti smūgio energiją ir per avariją apsaugoti salone esančius žmones.
Gera žinia: savininkiškas požiūris į automobilio atsparumą korozijai jo naudojimo laiką prailgina mažiausiai 2 metais.
