Patarlę „netepsi – nevažiuosi“ žmonės pradėjo vartoti gerokai anksčiau nei išmoko gaminti automobilius. Iš tiesų, nuo alyvos kokybės labai priklauso mašinos variklio ir visų likusių mazgų, turinčių vadinamąsias trinties poras, eksploatacijos laikas. Tradiciškai geriausiomis laikomos žinomiausių prekinių ženklų alyvos, už kurias tenka mokėti brangiausiai.
Pasirodo, visi šios rinkos žaidėjai, pradedant didžiaisiais koncernais ELF, „Mobil“ ar „Shell“ ir baigiant kur kas rečiau reklamose mirgančiais pavadinimais „Fanfaro“, „Lotos“ ar „Pemco“, alyvas gamina iš tų pačių komponentų, laikydamiesi griežtų technologinių sąlygų: bazines alyvas maišydami su specialiais priedais, suteikiančiais galutiniam produktui tam tikras ypatybes.
Bazinė alyva gaunama vakuuminiu būdu distiliuojant naftą ir papildomai iš jos išvalant nereikalingus tirpiklius, parafiną bei kitas medžiagas. Gaminant kai kurias bazines alyvas naudojami tokie technologiniai procesai kaip hidrinimas, katalitinis hidrokreakingas.
Tačiau tokia „žalia“ alyva naudoti dar netinka. Į bazinę alyvą įvairiais santykiais įmaišomi priedai, mažinantys variklio dalių dilimą, temperatūros įtaką alyvos klampai, lėtinantys oksidaciją bei dumblo susidarymą, stabdantys koroziją ir plaunantys variklį.
Kokybiškos alyvos šias ypatybes lemiantys priedai yra gerai ištirpę bazinėje medžiagoje, tad laikui bėgant (pvz., sandėliuojant) nenusėda, išlieka efektyvūs ir svarbiausia – stabilūs naudojimo metu.
„SCT Lubricants“ alyvų gamybos vadovė Renata Zubaitė, pasakodama apie
bazines alyvas ir jų priedus, tvirtina, kad šias medžiagas gaminančias kompanijas galima suskaičiuoti ant pirštų. „Bazinių alyvų rinka laikosi maždaug ant dešimties kompanijų – „Neste“, „Shell“, „Petro Canada“, „Mol“, „Orlen“, „Lukoil“ ir dar kelių. Alyvos priedų gamintojų yra dar mažiau. Svarbiausi čia yra „Chevron“, „Lubrizol“, „Infineum“, „Afton“, „Evonik“, „Reinchemie“. Tai tikri chemijos pramonės gigantai, turintys milžiniškas tyrimų laboratorijas. Jie atlieka sudėtingiausius testus ir glaudžiai bendradarbiauja su variklių konstruktoriais. Būtent jų laboratorijos kuria galutinius alyvų receptus ir gamybos algoritmus, kurių privalu laikytis norint gauti tam tikro standarto produktą. Visi alyvų gamintojai naudoja tuos pačius komponentus ir tas pačias technologijas, todėl akivaizdu, kad mažmeninėje rinkoje labai daug visiškai identiškų produktų, besiskiriančių tik pakuotėmis ir prekių ženklais ant jų“, – pasakoja R. Zubaitė.
Taupydami išlaidas logistikai beveik visi garsieji alyvų gamintojai nemažą dalį savo produkcijos patiki gaminti atokesniuose Europos regionuose veikiančioms įmonėms – gamykloms, kuriose preciziškai laikantis receptūroje nustatytos sumaišymo tvarkos ir technologinių režimų pagaminama ir išpilstoma tokia alyva, kokios pageidauja užsakovas. Pavyzdžiui, klaipėdiečių įmonėje gaminama „Statoil“ alyva.
Rinkodaros triukai
Kuo variklių alyvos skiriasi? Atsakymo į šį klausimą prieš kurį laiką ieškojusi viena rinkos tyrimų bendrovė padarė kai kam netikėtą išvadą: tai pačiai standarto grupei priklausančios skirtingų gamintojų alyvos, vertinant kokybės aspektu, iš esmės yra vienodos.
Jeigu ant pakuotės yra ACEA (Europos automobilių gamintojų asociacija), API (Amerikos naftos institutas), SAE (automobilių inžinierių draugija) ar ILSAC (Amerikos ir Japonijos automobilių gamintojų asociacijos sudarytas tarptautinis tepalinių alyvų standartizacijos ir aprobavimo komitetas) ženklai, bet kurios rūšies alyva tikrai turi tuos kokybės rodiklius, kokie yra privalomi vienos ar kitos kategorijos gaminiui. Paprastai tos pačios eksploatacinės klasės konkuruojančių gamintojų alyvų parametrai skiriasi iki 10 proc., tačiau visi atitinka variklių gamintojų reikalavimus bei standartus ir neturi jokios ryškios įtakos normaliomis sąlygomis eksploatuojamo automobilio variklio darbui ir ilgaamžiškumui.
Nepriklausomi ekspertai pastebi, kad žymiai didesnę įtaką skirtingų alyvų kainai turi jas gaminančių kompanijų išlaidos rinkodarai. Prieš kelerius metus bendrovė „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ suskaičiavo, kiek Lietuvos rinkoje dirbantys alyvų pardavėjai išleidžia reklamai. Pasirodė, kad iš analizuojamu laikotarpiu užfiksuotų beveik 1,5 mln. Lt, skirtų įvairioms reklaminėms akcijoms, net 1,3 mln. atriekė ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamos pasaulinio garso naftos kompanijos. Likusią sumą pasidalijo 17 markių alyvomis prekiaujančios įmonės, iš esmės neskyrusios dėmesio savos produkcijos reklamai žiniasklaidoje.
„ExxonMobil“ alyvomis prekiaujančios bendrovės „P. Markevičius ir Ko“ techninis konsultantas Darius Šeštakauskas, komentuodamas šiuos dalykus, patikino, kad „brangiųjų“ produktų kainos nėra laužtos iš piršto.
„Patys moderniausi produktai iš tiesų turi unikalių ypatybių, kurių tradiciniai palyginamieji testai neatskleidžia. Tarkim, kai kurios alyvos pastebimai padeda sumažinti degalų sąnaudas. Kitos užtikrina, kad variklis visiškai nesidėvi, jei mašinos savininkas tiksliai vykdo visus techninius reikalavimus. Dar kiti produktai leidžia naudoti tą pačią alyvą 3–4 kartus ilgiau nei įprasta. Tiesa, tam kol kas prieštarauja variklių gamintojai, todėl galima sakyti, kad kai kurios alyvų ypatybės yra perteklinės. Tačiau visais atvejais tam tikra ekonominė logika siūlant „brangias“ alyvas egzistuoja – vartotojai iš tiesų gauna papildomos naudos ar išvengia variklio remonto“, – tvirtino D. Šeštakauskas.
Pašnekovas taip pat atkreipė dėmesį, kad naujas alyvas kuriančios kompanijos niekada nepatiki tokių produktų gamybos kompaundavimo įmonėms. Dar daugiau, netgi savų gamyklų specialistai daugeliu atvejų nežino jų receptūros, nes naujienos paprastai būna užšifruotos specialiose programose. Jas įdiegus į gamybos procesus valdančius kompiuterius alyvos priedai parenkami ir dozuojami be žmogaus pagalbos. Verslo partneriams, maišantiems alyvas, pavyzdžiui, Rytų šalių rinkoms, paprastai patikima tik senesnės kartos alyvų gamyba.
Racionalumo paieškos
Atrodytų, kad alyvos pasirinkimo galvosūkis turėtų būti visai nekeblus. Tereikia išnagrinėti mašinos priežiūros knygelę ir išsiaiškinti, kokius nurodymus yra pateikę variklio gamintojai. „SCT Lubricants“ alyvų gamybos vadovė tikina, kad protingiausia atsiversti automobilio priežiūros knygelę ir pasitikrinti, kokia alyva turėtų būti pilama į konkrečios mašinos variklį ir kaip dažnai tą reikia daryti.
„Iš tiesų nereikia nei „geresnių“, nei „blogesnių“ alyvų. Stengiantis palepinti variklį aukštesnės klasės alyva, galima jam padaryti „meškos paslaugą“. Kodėl? Todėl, kad siekiant įgyvendinti nuolat griežtėjančius aplinkosaugos reikalavimus, automobilių gamintojai maždaug nuo 1996-ųjų pradėjo intensyviai tobulinti ir modernizuoti dujų išmetamąsias sistemas bei katalizatorius, montuoti tiesioginio įpurškimo sistemas į dyzelinius variklius ir diegti kitokias naujoves. Visi šie dalykai yra itin jautrūs alyvos sudėtyje esančiam sieros, fosforo ir kai kurių kitų cheminių medžiagų poveikiui, todėl privalu naudoti tinkamą alyvą. Tuo pat metu senesnės kartos automobiliams, ypač važiuojantiems ne pačiu kokybiškiausiu kuru, nedidelis sieros ir forforo kiekis alyvoje gali neužtikrinti reikiamos variklio apsaugos. Todėl bet kokios improvizacijos renkantis alyvą gali išprovokuoti nepageidaujamų reakcijų“, – sako R. Zubaitė.
Specialistai pataria vengti skirtingų rūšių alyvų maišymo. Gali būti, kad mineralinės ir sintetinės alyvų priedai trukdytų vieni kitiems atlikti svarbiausias funkcijas – variklį plauti, aušinti, sandarinti, saugoti nuo dilimo, korozijos.
Dėl tokių pat priežasčių rekomenduojama atsispirti pagundai į alyvą pilti kokių nors priedų, kad ir kaip jie būtų giriami. Tokia saviveikla paprastai išbalansuoja alyvos ypatybes ir niekais paverčia tai, ką mokslininkai metų metus kūrė laboratorijose.
Paprašyta pakomentuoti „liaudies medicinos“ atradimus, jog į seną ir gerokai padilusį variklį įpylus klampesnės alyvos galima padidinti kompresiją, R. Zubaitė pripažino, kad toks poveikis iš tiesų įmanomas. Tačiau taip pat tikėtina, kad naudojant didesnio klampos indekso alyvą, išaugs degalų sąnaudos ir išmetamo CO2 kiekis. Beje, net ir techniškai tvarkingas variklis gali „suryti“ dalį – iki 10–13 proc. alyvos. Tai ypač būdinga mineralinėms alyvoms, pasižyminčioms sąlygiškai dideliu lakumu. Pusiau sintetinės alyvos lakumas jau gerokai mažesnis, o sintetinių – minimalus. Todėl jei alyvos matuoklė rodo, kad nuvažiavus 1000 km alyvos nuseko litru – reikėtų ieškoti mechaninių jos dingimo priežasčių.
Taip pat svarbu nesuklysti naudojant pailginto keitimo intervalo alyvas. Specialistai tikina, kad visais atvejais pirmiausia reikėtų paisyti automobilių gamintojų rekomenduojamų alyvos keitimo terminų.
Kainų sūpuoklės
Nors variklių alyvos nėra kasdienio vartojimo prekė, nemažai automobilininkų pastebėjo, kad pastaruoju metu beveik visų gamintojų produktai šiek tiek atpigo.
Specialistų teigimu, šiuos dalykus daugiausia lemia naftos žaliavos kainos. „Iki 70–80 proc. variklio alyvos tūrio sudaro bazinės alyvos, tačiau kainoje jų dalis gali siekti nuo 30 iki 80 proc. Kita svarbi kainos dedamoji – multifunkciai priedai. Kuo modernesnis produktas, tuo daugiau ir sudėtingesnių priedų į jį įmaišoma. Alyvos priedų kainos taip pat priklauso nuo naftos kainų, tačiau kiek mažiau ir inertiškiau“, – teigia R. Zubaitė. – „Be to, alyvų kainos svyruoja priklausomai nuo sezono. Žiemos metu klampios alyvos būna pigesnės, o vasarą šiek tiek smukteli lengvų alyvų kainos. Rinka taip pat jautriai reaguoja, jeigu bent trumpam užsidaro kokia nors bazinių alyvų gamykla – sumažėjus produkto pasiūlai kainos tuoj pat šokteli. Atsiradęs papildomas mokestis (pvz., akcizas arba muito mokestis) taip pat turi įtakos bazinės alyvos kainai.“
Specialistai tikina, kad erdvės manipuliuoti kainomis į alyvas maišant pigesnius priedus visiškai nėra. Norint gauti konkrečios specifikacijos produktą, privalu preciziškai laikytis alyvų priedų gamintojų ir automobilių variklių konstruktorių pateikiamų algoritmų, kokioje temperatūroje, kokiais kiekiais į bazinę alyvą turi būti įterpiami multifunkcių priedų paketai, kaip ilgai jie maišomi.
Kiekviena naujai pagamintos alyvos partija yra tikrinama laboratorijoje, tikrinami svarbiausi bazinės alyvos, jos priedų ir paruoštos produkcijos parametrai: dinaminis klampumas, šarminis-rūgštinis skaičius, pliūpsnio temperatūra, vandens kiekis ir t.t.
Paklausta, ar dažnai pastebimi nukrypimai nuo standarto reikalavimų, „SCT Lubricants“ laboratorijos vadovė Daiva Burbaitė patikino, kad per daugiau kaip 10 metų darbo praktiką tokio atvejo neprisimenanti. „Tiesa, kartą gavome itin originalaus produkto užsakymą. Žiedinėse lenktynėse startuojančios komandos vadovas V. Jonušis paprašė pagaminti tam tikros specifikacijos alyvos sportiniam automobiliui. Kiek žinau, su mūsų laboratorijoje pagaminta alyva jis sėkmingai važiavo visą sezoną“, – prisimena D. Burbaitė.
Krizės grimasos
Kiek ir kokių alyvų parduodama Lietuvos rinkoje tiksliai įvardyti beveik neįmanoma. Ypač ekonominio sunkmečio laikotarpiu, kai didžioji dalis automobilininkų eksploatacines medžiagas renkasi vadovaudamiesi vieninteliu kainos kriterijumi.
„Iš tonos žalios naftos paprastai gaunama tik dešimtadalis bazinės alyvos, todėl papildytos multifunkciais priedais variklinės alyvos litras turėtų kainuoti mažiausiai dvigubai brangiau nei litras benzino. Tačiau dabar užsukus į dažną provincijos degalinę, servisą ar automobilių reikmenų parduotuvę nesunkiai rasite alyvos už 3–4 Lt. Apie kokią kokybę tuomet galima kalbėti?“ – retoriškai klausia bendrovės „Autorade“ produktų departamento vadovas Algirdas Seilius.
Jo teigimu, daugybė senesniais automobiliais važinėjančių vairuotojų perka „pilstuko“ lygio produktus nesukdami galvos, kodėl nuvažiavus 3 tūkst. km užkalė variklis. Tiesiog už kelis šimtus litų perka kitą leisgyvę mašiną ir toliau važiuoja, kol ši subyra.
Kita vertus, kasmet pasipildantis naujos kartos automobilių parkas keičia ir alyvų paklausą.
Pasak A. Seiliaus, prieš penkerius metus SAE 5W30 tipo alyvos beveik nereikėjo, o dabar jos pardavimai sudaro iki 60 proc. visų Lietuvos rinkoje siūlomų automobilių alyvų. O senosios kartos produktų SAE 15W40 tipo pardavimai beveik sustojo.
Neoficialiais duomenimis, iš viso mūsų šalyje per metus parduodama apie 15 tūkst. t alyvų. Maždaug 35–40 proc. šio kiekio sudaro pramoninės, hidraulinės ir žemės ūkio paskirties alyvos.
