Pasienyje – įtūžusi minia
K. Mieliauskas iš Irano planavo kelionę tęsti per Pakistaną – šalį, į kurią turistams nerekomenduojama vykti dėl įvairių grėsmių ir net pavojaus gyvybei. Likus kelioms dešimtims kilometrų iki Irano-Pakistano sienos jam teko susidurti ne tik su kelio ženklais, perspėjančiais apie klajojančius kupranugarius, bet ir pilnais ginkluotų žmonių džipais – nors tokie susitikimai nebuvo jaukūs, visgi pirmieji nuotykiai laukė kiek vėliau.
„Atvažiavęs į pasienį greitai susitvarkiau išvažiavimo iš Irano dokumentus ir nekantraudamas patraukiau į Pakistano sienos kirtimo punktą. Atsidarius durims į Pakistano pasienio zoną likau priblokštas – čia būriavo neįtikėtinai daug žmonių, visur, kur tik akys mato. Iš apsauginio sužinojau, kad visi jie laukia pasų kontrolės, todėl prasibrauti pro juos neįmanoma. Tuo metu ten buvo apie 4 tūkstančiai žmonių, dėl religinės šventės norėjusių kirsti Irano–Pakistano sieną, o iš viso sieną dėl minėtos progos kirto apie 90 tūkstančių.
Nusprendęs, kad laukti negaliu, paėmiau apsauginį už parankės ir ėmėme judėti per minią – vyrai tuo metu sėdėjo ant žemės, o iki pasų kontrolės brovėsi į Pakistaną patekti norinčios moterys. Nors jos ir buvo nepatenkintos, bet apsimetęs „nesusipratusiu“ užsieniečiu ir padedamas ginkluoto apsaugos darbuotojo per pusvalandį pasiekiau pasų kontrolės postą. Jausmas būti rėkiančioje minioje – neįtikėtinas“, – pasakoja K. Mieliauskas.
Atgal į Iraną
Iš pasų kontrolės posto K. Mieliauskas apsauginių buvo palydėtas iki VIP zonos, kurioje privalėjo laukti savo eilės. Darbuotojai perspėjo, kad tai užtruks – daugybė žmonių, tvyrantis chaosas, „lūžtančios“ informacinės sistemos. Palaukęs porą valandų, keliautojas ėmė raginti darbuotojus paskubėti ir čia sužinojo pribloškiančią naujieną: „Mane pasikvietė pasus tikrinantis pasienietis ir pranešė, kad mano vizos jų sistemoje nėra, todėl negaliu įvažiuoti į Pakistaną, turiu grįžti į Iraną ir išspęsti vizos klausimą! Tuo metu atmosfera dar labiau įkaito, dužo langas, minia išlaužė duris ir įsiveržė į salę, nuvertė kompiuterį, nutraukė laidus, todėl pastate dingo elektra. Apsauga man liepė dingti iš Pakistano – ištempė per langą, nuvedė prie motociklo ir liepė tuoj pat važiuoti.“
Čia K. Mieliausko bėdos tik prasidėjo – vakaras, lauke tamsu, o iki artimiausio miesto ir viešbučio Irane apie 100 kilometrų keliu, kuriuo važinėja ginkluotos gaujos, o šalia kelio stovi ženklai su kaukolėmis. Ir tai dar ne viskas.
„Į viešbutį galėjau grįžti net ir tokiu keliu, bet buvo kita problema – mano turėta Irano viza buvo vienkartinė ir jos galiojimas turėjo baigtis po mažiau nei 24 val., be to, aš jau buvau išvykęs iš Irano. Nusiteikiau, kad reikės miegoti muitinėje ir kažkaip spręsti vizos problemą. Tik klausimas, kaip – kontaktų turiu, o interneto – ne“, – dabar jau su šypsena prisimena keliautojas.
Netikėtos pažintys
Visgi grįžęs į pasienio postą ir pasikalbėjęs su pasieniečiais K. Mieliauskas buvo įleistas atgal į Iraną ir naktį grįžo į viešbutį, iš kurio išvyko ryte. Čia laukė netikėtas susitikimas. Viešbučio restorane jį užkalbino pakistanietis – Pakistano Kultūros ministerijos atstovas. Išklausęs keliautojo problemą pasakė pažįstantis Pakistano ambasadorių šiame mieste, kuris tikrai išspręs vizos reikalus.
„Ambasadorius tą patį vakarą atvažiavo į mano viešbutį ir liepė kitą dieną ateiti į ambasadą. Čia manęs turėjo laukti atsakingi žmonės, nepaisant to, kad buvo išeiginė diena. Deja, kitą dieną, po kelių valandų bandymų, vizos gauti nepavyko – sistemos neveikia, be to, ribojamas internetas dėl protestų. Man buvo pasakyta, kad mano situacija nėra išskirtinė, niekas nemirė, pavojus gyvybei negresia, man negalima pritaikyti specialių sąlygų, kad galėčiau kirsti Irano–Pakistano sieną be patvirtintos vizos. Situacija turėtų išsispręsti per 4–5 dienas. Toks variantas man netiko – juk jau neturėjau ir galiojančios Irano vizos.
Visgi situaciją reikėjo spręsti, todėl naudojausi visais savo turimais kontaktais, kol visiško atsitiktinumo dėka suradau žmogų, kuris Pakistane sėdi prie kompiuterio ir tvirtina atvykėlių vizas. Ne agentūra, ne ambasada, o realus žmogus, kuris žiūri į ekraną ir spaudžia mygtukus. Jis man pasakė, kokių papildomų dokumentų reikėjo. Nieko ypatingo, labai greitai juos jam persiunčiau ir jau po valandos turėjau galiojančią Pakistano vizą. Dėl visa ko, užėjau į vietinį policijos komisariatą, prasitęsiau ir Irano vizos galiojimą“, – adrenalino kupinus įvykius pasakoja K. Mieliauskas.
Pakistane – naujos staigmenos
Rodėsi, kad problemos išsisprendė ir jau niekas negalėjo sutrukdyti patekti į Pakistaną – keliautojas vėl sklandžiai praėjo Irano pasienį ir pateko į Pakistano pasienio zoną. Šį kartą viskas atrodė visiškai kitaip – daug žurnalistų su televizijos kameromis ir nė vieno laukiančio žmogaus. Pamainos viršininkas, didžiuodamasis, kad nėra eilių pabrėžė, kad štai – net ir užsieniečiai sklandžiai įveikia pasienio postą. Per porą valandų perėjęs visas procedūras K. Mieliauskas atsidūrė taip lauktame Pakistane.
„Vos baigiau procedūras, prisistatė ginkluotas pareigūnas su mopedu ir liepė sekti paskui jį. Atvažiavome prie policijos nuovados, atsidarė vartai ir mes įvažiavome į vidų. Čia man pasakė, kad esu Baločistano zonoje, apie 40 km nuo Afganistano sienos, čia yra visiškai nesaugu, todėl vienas negaliu žengti nė žingsnio, o pareigūnai – atsakingi už mane“, – neslėpdamas emocijų pasakoja K. Mieliauskas.
Policijos nuovadoje jis buvo palydėtas iki kuklaus kambarėlio – krėslas, spinta, čiužinys ant grindų, dušas, tualetas, interneto, vandens ir elektros nėra, be to, netoliese saugomi kaliniai. Čia keliautojas turėjo laukti, kol bus paruošti ir policijos nuovados viršininko patvirtinti motociklo CFMOTO 800MT, kuriuo K. Mieliauskas iš Lietuvos jau nuvažiavo 7500 kilometrų, importo dokumentai.
Per šalį – su palyda
Palaukęs iki vėlyvo vakaro K. Mieliauskas nutarė imtis iniciatyvos ir paragino ruošti dokumentus, nes ateinančią dieną jau planavo kelionę per Pakistaną: „Viskas baigėsi tuo, kad beveik vidurnaktį pareigūnas pasiūlė važiuoti tvarkyti dokumentų. Įsivaizduokite – naktis, asfalto nėra, absoliuti tamsa, aplinkui aukštos tvoros. Atsakiau jam, kad motociklu naktį važiuoti nenoriu. Todėl man pačiam teko vairuoti suvargusį policijos nuovados viršininko automobilį.“
2 val. nakties abu atsidūrė naktiniame turguje – pareigūnui reikėjo pasidaryti dokumentų kopijų. Kartu ten sudėjo visus reikiamus antspaudus, leidžiančius K. Mieliauskui važiuoti motociklu per šalį. „O tada laukė pati įdomiausia dalis. Pareigūnas pasakė, kad per Pakistaną vienas važiuoti negalėsiu, jie mane visur lydės. Kartais žmonės sako, kad toks keliavimas yra nuotykių ieškojimas. Bet aš to nedarau tyčia – tokioje tolimoje kelionėje, tokiuose kraštuose nuotykiai patys laukia už kampo. Taigi, pažiūrėsime, kaip bus toliau – Pakistanas laukia“, – neįtikėtinus įspūdžius iš Irano-Pakistano pasienio pasakoja K. Mieliauskas ir kviečia toliau sekti jo kelionę iki piečiausio Indijos taško, vadinamo žemės pakraščiu.
