Būti keleiviu – užduotis nelengva

Reikalai prasidėjo, kai gavau barti nuo savo piloto – 5 valandą ryto iš Telšių į Vilnių pajudėjusio Dariaus Rekašiaus „Moto Gurio“, motociklininkų bendruomenės garsenybės, kalną sekėjų socialiniuose tinkluose turinčio auksarankio meistro ir video siužetų kūrėjo, sugebančio rimtus dalykus pasakoti su kikenti verčiančia, lietuviams adaptuota, žemaitiška tarme.

Už negrabius bandymus dairytis kur važiuojam, ką rodo „Ducati“ prietaisų skydelis, chronišką tabalavimąsi ant galinės sėdynės, Darius prilygino mane bulvių maišui ir prigrasino judėti su juo sinchroniškai, kaip šokių aikštelėje. Belaukiant, kol į neregių žygį motociklais susirinks visi ekipažai, vėlesnį pusvalandį bandžiau klausytis, kaip savus keleivius instruktuoja kiti vairuotojai.

Ir ničnieko neišgirdau, nes, pasirodo, visi mums įprasto pasaulio nematantys žmonės elgėsi kur kas adekvačiau ir nekėlė rūpesčių, net ant motociklo sėsdami pirmą kartą gyvenime. Tiesiog jų gebėjimas jausti aplinką ir prie jos prisitaikyti akivaizdžiai yra kur kas labiau išlavintas. Kaip ir mokėjimas džiaugtis mažais dalykais. Pirštais tyrinėdami motociklų formas, stipriau suktelėdami akceleratoriaus rankeną ir taip sudrebindami orą garsiau už bokšte gaudžiančius varpus, jie tiesiog švytėjo iš malonumo. Turbūt kaip tik taip turi būti įveikiant naujas pasitikėjimo ir pažinimo aukštikalnes.

Naujausių technologijų „vaizduotė“

Laimė, tas sutrikimo etapas greitai baigėsi, o nebe pirmą kartą akcijoje „Mane veža“ dalyvaujančių motociklininkų elgsenos pavyzdžiai, jų subtilus asistavimas keleiviams-neregiams padėjo patiems įsidrąsinti ir su keletu žygio dalyvių aptarti nemažai aktualijų. Nuo to, kas neregius atgraso nuo pasivažinėjimų motociklais iki jų orientavimosi aplinkoje ypatumų. Nuo skrolinimo socialiniuose tinkluose iki laukiamo išmaniųjų technologijų proveržio.

„Kai kurios komunikacijos technologijos visai neprastai pritaikytos prie neregių poreikių. Tarkim facebooke įkėlus nuotrauką nereikia taginti žmonių – automatiškai pažymima kas yra kas, ką veikia ir lakoniškai nupasakojama aplinka ar kraštovaizdis. Bet aš iki 10 metų mačiau, tai atsimenu ir kaip atrodo nuotraukos, ir koks yra pasaulis. Plius mano vaizduote laki“, – pasakoja Vaida Bandzaitė, baltąja lazdele besinaudojanti 19 metų.

Savarankiškai gyvenanti ir masažuotoja dirbanti V. Bandzaitė savo kasdienybę praskaidrina su drauge organizuodamos „pojūčių stovyklas“, kuriose visi norintieji supažindinami su neregių pasauliu ir mokomi atrasti aplinką per lytėjimą, garsus, kvapą, skonį ir pan. dalykus.

Vaida patikino, kad specialios skaitymo programos adaptuotos beveik visiems išmaniesiems telefonams – jos nufotografuotus užrašus ant kabineto durų, meniu kavinėje ar netgi etikečių tekstą atpažįsta ir paverčia tekstu, kurį balso sintezatorius įgarsina. Tekstą „skaityti“ galima po sakinį, žodį ar raidę.

„Tada belieka įsidėmėti svarbiausius faktus ir tam tikrą emociją. Bet jei reiktų kokias dvi valandas sėdėti feisbuke ir skrolinti – išprotėčiau, nes tikrai neįsivaizduoju, ką ten įmanoma tiek ilgai veikti. Tarkime, aš visas naujienas ir žinutes perklausau per kokias 10 minčių“, – atvirauja V. Bandzaitė.

Norisi greičio ir pasisemti laisvės

Antrą kartą „Mane veža“ akcijoje dalyvavusi Vaida žygio pietų pertraukos metu švytėjo nuo naujų įspūdžių lavinos: „Buvau spėjusi pamiršti, koks geras jausmas yra važiuoti motociklu, ir kaip radikaliai skiriasi nuo kelionių automobiliu – jutau ir šviežią nupjautos žolės, ir tik ką supurentos žemės kvapus, ir pro šalį lekiančių mašinų keliamus vėjo šuorus, ir iš kažkur atklydusius dūmus. Buvo labai smagu – ištiesiau rankas į šalis ir atsidariau šalmo skydelį, kad prisisemčiau daugiau laisvės“.

Tuo metu Rasa Montvydienė stebėjosi kitkuo – kad kai kuriuos jos bičiulius neregius reikia įkalbinėti bent trumpam pabėgti iš kasdienybės.

„Galiu tik spėlioti kas juos labiausiai stabdo? Gal greičio baimė, nepasitikėjimas nežinomais dalykais. Juk kai nematai – saugaisi ir labai lėtai judi. Gal nematančio žmogaus savisaugos instinktas stipresnis ir būtent jis sufleruoja daugiau sprendimų. Aš kadaise mėgau greitai lakstyti su dviračiu, todėl dabar panašių pojūčių labai trūksta. Nematantiems nuo gimimo ir tokių patirčių neturintiems kartais sunku paaiškinti, kodėl viena ar kita veikla yra smagi. Tarkim – kodėl gera plaukti“, – svarsto R. Montvydienė.

Potyriai išmušinėja saugiklius

Iš tiesų paaiškinti, kuo ypatingas važiavimas gal porą šimtų metrų vinguriuojančioje kolonoje, to niekada neragavusiam yra gana keblu. Jausmas, kai mėlynų švyturėlių blikais senamiesčio vitrinas nuspalvinantis policijos eskortas specialiai dėl tavęs trumpam sustabdo eismą sankryžose, kai sėdintieji lauko kavinėse šypsosi nuo ausies iki ausies, mojuoja ir savo išmaniaisiais fiksuoja neeilinį įvykį, kai oda šiurpsta nuo gaudžiančios turbūt visų įmanomų markių motociklų variklių kakofonijos, iš tiesų yra sunkiai su kažkuo palyginamas.

Visos „mintjausmių“ lavinos katalizatoriumi šįkart tapo greičiausias Lietuvos ralio meistras ir šių metų sausį istorinę pergalę pirmajame Dakaro maratono etape pasiekęs Vaidotas Žala. Nuolat šypsenas žarstantis nutrūktgalvis beveik 15 minučių atsakinėjo į akcijos dalyvių klausimus ir dalinosi potyriais tiek lenktynių trasose, tiek išbandant save bičiulystės su neregiais akcijoje.

Vaidotas jau ne pirmus metus norėjo prisidėti prie akcijos, tačiau pavyko tik šįmet. Kaip sako ralio meistras, tokia akcija kaip ši reabilituoja motociklininkų įvaizdį. Kaip po akcijos jis rašė „Agrorodeo Dakar“ feisbuko paskyroje, buvo „nerealiai smagu matyti, kaip tokia paprasta atrakcija sukuria žmonėms tiek gerų emocijų. Mano keleivė Evelina net važiavo atidarytu šalmo stikliuku. Kad jaustų vėją. Jeigu nesutaps su lenktynėmis, būtinai dalyvausiu ir kitąmet!“ Ir priduria, kad jam pačiam įdomiausia atrakcija buvo važiuoti kolonoje su policijos palyda per raudonus šviesoforų signalus.

Renginys neapsiėjo ir be grynakraujų temų. „Mane veža“ akciją visais įmanomais būdais jau trečius metus parėmusios „Motorider“ komanda šįkart atvairavo keletą skirtingų modelių CFMOTO, „Royal Enfield“ ir „Indian“ motociklų, kurie nemažai daliai net ir solidų stažą turinčių baikerių menkai pažįstami. Kas kuo ypatingas, kiek permokama už garsius prekinius ženklus, kodėl Kinijoje pagaminta technika išsiskiria stebinančiu kainos-kokybės santykiu ir panašios temos buvo narstomos iki pat vėlyvos popietės.

Ne dešimtimis, o šimtais

Klausimas, ar akcija įvyks ir 2021-aisiais, idėjos sumanytojai ir organizatorei Aldona Juozaitytei-Pievai nekyla. Iš tiesų vairavimo instruktorė ir motociklų entuziastė pastaraisiais metais laužo galvą tik dėl to, kaip maksimaliai plačiai paskleisti informaciją apie žygį neregių ir silpnaregių bendruomenėje, bet ne dėl motociklininkų empatijos trūkumo.

„Šiais metais motociklininkų, norinčių pasidalinti juos pačius vežančia patirtimi, užsiregistravo daugiau nei regėjimo negalią turinčių žmonių. Suprantu, kad pandemija ir būgštavimai dėl rizikos užsikrėsti padarė savo, visgi dalyvius turėtume skaičiuoti ne dešimtimis, bet šimtais. Tad mūsų laukia dar daug darbo, kad šią akciją įgyvendintume dar platesniu mastu“, – dalinasi A. Juozaitytė.

Savo ruožtu labai tikiuosi, kad iki kitų metų mano paties vairuotojo pažymėjimo „A“ grafoje atsiras pokyčių. Antraip vaikystėje sukauptos patirtys, įsikibus į gremėzdiško „Dnepr“ rankenas, bus ištaškytos veltui.