Naudotų automobilių rinkos šaltiniai yra keli. Vienas – Lietuvoje nauji pirkti, pavažinėti ir vėliau grąžinti į rinką modeliai. Antras – iš užsienio šalių atvežtos naudotos mašinos. Vienas jų parduoda prekeiviai, kurie iš šio verslo pelnosi duoną, kitas – privatūs asmenys, kadaise automobilį pirkę sau, pavažinėję ir nusprendę, kad reikia naujo.
Kaip bebūtų, sako V. Milius, naudoto automobilio pirkimas yra rizikingas veiksmas, nesvarbu, ar jis perkamas už 300 eurų, ar už 30 tūkst. eurų.
„Apie tokių automobilių pirkimą reikia nemažai kalbėti, kad žmonės susidėtų saugiklius. Mat tik jie gali užtikrinti, kad pirkinys bus sėkmingas, – pastebėjo pašnekovas. – Galbūt, jei gyventume kitoje šalyje, tų apgaulių būtų mažiau. Bet gyvename Lietuvoje, kuri tradiciškai yra automobilių perpardavimo šalis. O perpardavimas yra veiksmas, orientuotas į uždarbį.“
Kitaip tariant, akcentavo žinovas, visi į Lietuvą stengiasi atvežti tokius automobilius, kuriuos pardavę gali uždirbti. O uždarbio būdai – patys įvairiausi. Vienas kelių – išvengti privalomų mokesčių. Dėl to, sako V. Milius, parduodamas automobilis nėra nei prastesnis, nei geresnis, tačiau valstybinėms institucijoms išties tenka kaip reikiant pasistengti, bandant mažinti šešėlį šioje srityje.
„Be to, atvežami automobiliai, turintys defektų. Svarbiausia yra tai, kaip tie defektai remontuojami: jeigu gerai, nieko baisaus, jeigu blogai, reiškia, visas prasto remonto pasekmes pajus automobilį įsigijęs pirkėjas. Tačiau tiesa ta, kad kokybiškas remontas perpardavėjams neapsimoka, – akcentavo V. Milius. – Niekas nei Šveicarijoje, nei Vokietijoje, nei kur kitur gero, „švarią“ istoriją turinčio automobilio neparduoda gerokai pigiau, nes naudotų automobilių rinka egzistuoja visose šalyse. Ir, taip, galima nusipirkti išties gerą automobilį, tačiau parsivežęs į Lietuvą iš jo neuždirbsi, nes jis bus brangesnis.“
Pasak jo, būtent faktas, kad automobilio remontuoti kokybiškai nebeapsimoka, lėmė, kad toks automobilis atsirado Lietuvoje, mat vokietis, austras ar bet kuris kitas buvęs automobilio savininkas apskaičiavo, kad daug labiau verta automobilį parduoti, o ne remontuoti.
„Ir tikrai gali būti, kad tokį automobilį galima suremontuoti kokybiškai, bet tas nebus daroma, kad uždarbis liktų kuo didesnis. Ir priežasčių remontui galėjo būti pačių įvairiausių – tiek eismo įvykis, tiek mechaninis gedimas. Dėl to rizika perkant naudotą automobilį gula ant pirkėjo pečių. Teisinių svertų, kaip kovoti su prastą automobilį pardavusiais asmenimis yra, tačiau tiesa ta, kad niekas nenori tuo užsiimti ir gaišti laiko. Tad galbūt žmogus, įsigijęs prastą automobilį, su juo vargs ir remontuos ir ištaisys klaidas, o galbūt suvokdamas, kad jį apgavo, perleis tą vargą kažkam kitam“, – kalbėjo žinovas.
Ką patikrinti pirmiausia
Visgi patikrinti perkamą automobilį tikrai įmanoma, sakė V. Milius. Pirmiausia, akcentavo jis, reikia pasinaudoti galimybe tikrinti pasirinktą automobilį pagal kėbulo numerį. Dažniausiai tam tikrose duomenų bazėse, tokiose kaip „AutoDNA“ arba „CarVertical“, už atitinkamą mokestį galima gauti su automobiliu susijusių duomenų.
„Ir jeigu pardavėjas atsisako, pavyzdžiui, pasakyti vadinamąjį automobilio VIN kodą, faktas – tiek nuo pardavėjo, tiek nuo tokios mašinos reikia bėgti kuo toliau“, – pabrėžė DELFI pašnekovas.
Tai, kad automobilio istorija „tuščia“, nebūtinai yra ženklas, kad su mašina kažkas blogai. Tiesiog, sakė ekspertas, tai reiškia, kad reikia tikrinti toliau ir imtis fizinės automobilio apžiūros.
„Geriausia tokiai apžiūrai pasitelkti specialistą, suprantantį kiek daugiau. Žinoma, jei perkamas automobilis už 300 eurų, matyt, belieka prisiimti riziką, kad jeigu kažkas suges, nieko nepadarysi. Kitas dalykas, kai automobilis brangesnis ir sudėtingesnis. Rizika čia kur kas didesnė, nes jeigu automobilio už 300 eurų greičiausiai neberemontuosi, o pirksi kitą tokį patį, tai nusipirkęs automobilį kad ir už 5 tūkst. eurų, neabejotinai jį remontuosi“, – tikino V. Milius.
Pasak jo, pravartu automobilį nuvaryti patikrai į remonto dirbtuves. Tačiau čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ką siūlo pardavėjas. Jei jis rekomenduoja savo žinomą autoservisą, primygtinai siūlo važiuoti į jį, reikėtų tokio pasiūlymo atsisakyti ir, pavyzdžiui, tikrinamą automobilį nuvežti iki autorizuotų remonto dirbtuvių.
Tokia patikra, anot V. Miliaus, pravarti dėl dviejų priežasčių. Galima ne tik sužinoti automobilio istoriją ir pamatyti, ar nėra paslėptų defektų, bet ir iš karto sužinoti, kurios automobilio vietos silpnesnės ir ką reikės remontuoti.
Neverta aklai pasitikėti ir pardavėjų kalbomis apie išsaugotas automobilio serviso knygeles su parašais ir antspaudais, turimus visus raktus ir pan. Pasak eksperto, yra atvejų, kai žmogus tvarkingai sukaupė viską ir išsaugojo, bet neretai naudotų automobilių prekeiviai pasitelkia psichologijos žinias ir pasistengia padaryti taip, kad parduodama mašina atrodytų lyg „senuko į bažnyčią ir atgal savaitgaliais vairuota“.
Ką išduoda kėbulas
Be kita ko, akcentavo V. Milius, pravartu gerai apžiūrėti automobilio išorę ir vidų. Pavyzdžiui, pasak jo, geras automobilių pirkėjas apėjęs mašiną gali pasakyti, ar visi tarpai tarp kėbulo dalių vienodi, ar sudėtos originalios detalės.
Dėmesį verta atkreipti ir į automobilio stiklus, mat jie pažymėti vienodais užrašais. Jeigu kažkurio stiklo užrašas skiriasi, greičiausiai jis buvo išdaužtas ir pakeistas nauju. Tiesa, ne visada tai yra rimtos avarijos pasekmė – kartais automobilis gali būti nukentėjęs nuo ilgapirščių.
„Reikėtų atkreipti dėmesį ir rūdis, nes jos išduoda ir nekokybišką remontą, ir modeliui būdingas ligas. Tiesa, svarbu atkreipti dėmesį, kad pigūs automobiliai tvarkomi pigiai, brangūs – brangiai. Ir „išgliaudyti“ prasto remonto pasekmes ar žymes kur kas lengviau apžiūrint pigesnius pirkinius“, – šyptelėjo žinovas.
Neapsigaukite dėl ridos
Kalbėdamas apie naudotų automobilių ridą, automobilių ekspertas atkreipė dėmesį, kad ji buvo koreguojama kone visais laikais. Prieš daugelį metų, pasakojo jis, kai lietuviai veždavo mašinas iš Vakarų Europos ir jas supirkdavo pirkėjai iš Rusijos, šie net priekaištaudavo, jei rida būdavo neatsukta. Esą, dabar reikės patiems dėl to gaišti laiką.
„Senais laikais rida buvo atsukama iki 80 tūkst. km, vėliau – iki 200 tūkst. km, dabar – apie 250 tūkst. km. Tačiau geriausiai automobilio ridą išduoda salono būklė. Pavyzdžiui, aš turiu seną „Mercedes-Benz“ su tikra 120 tūkst. km. rida, tai jis atrodo lyg ką tik iš salono išvažiavęs. O jeigu rida didelė, tai būna sutrinta vairuotojo sėdynė, vairas, pavarų svirtis, pedalai“, – vardijo žinovas.
Žinoma, neslepia jis, viską galima paslėpti, persiūti ir sutvarkyti, tačiau pirkėjui turėtų kilti klausimų, kam to reikėjo ir ką bandoma nuslėpti.
Galiausiai, pabrėžė jis, svarbu suvokti ir tai, kad visi puikiai žino, jog važiuoti dyzelinu yra pigiau nei benzinu. Jei perkamas nedidelis benzinu varomas automobilis, tikėtina, toks daugiausia buvo vairuojamas mieste nedideliais atstumais ir jo rida, greičiausiai, bus nekoreguota. Jeigu žmogui reikėjo važiuoti daug ir didelius atstumus, beveik visada toks žmogus rinkosi dyzelinu varomą automobilį ir, akcentavo ekspertas, toks žmogus, greičiausiai, per metus nuvažiuodavo daugiau nei 20 tūkst. kilometrų.
„Kvailių čia nėra – ima dyzelį ir važiuoja daug. Būna išimčių, bet iš esmės, dauguma dyzelinu varomų automobilių, ypač didesnių, tokių kaip „Volkswagen Passat“, „Audi A6“, „Opel Insingnia“, kokių daug matome Vokietijos greitkeliuose trečioje juostoje šniokščiančius pro šalį, važiuoja labai daug. Stebuklų čia tikėtis neverta“, – akcentavo DELFI pašnekovas.
