Ekonomisto skaičiavimais, vidutiniškai per metus lietuvis automobiliui išleidžia 690 eurų, o estai – tik 530 eurų. Pasirodo, dėl tokių kainų skirtumų kalti ne tik seni automobiliai, bet ir tautiečių įpročiai, sako Rolandas Kvedys, „Bosch Car Service“ koncepcijos vadovas.
Išrinkite Lietuvos mėgiamiausią automobilį! Savo balsą atiduoti galite čia.
Patarimų neklauso
Labai dažnai, sako jis, į remonto dirbtuves atvažiavęs žmogus prašo pataisyti konkretų gedimą ir retai kada leidžiasi į kalbas, kad reikėtų dėmesio skirti ne tik tam, kas jau sulūžo, bet ir tam, kad sulūš netrukus.
„Atvažiuoja žmogus, nes lūžo detalė pakaboje, prašo, kad pakeistume, pavyzdžiui, vieną traukę. Tačiau automobilio pakaba yra kompleksinė sistema ir jos dalys dėvisi daugiau ar mažiau tolygiai. Gamintojas projektuoja automobilį taip, kad pakabos elementai veiktų vienodai, užtikrina vienodą jų resursą. Ir, faktas, jeigu viena detalė lūžo, netrukus sulūš ir kita“, – kalbėjo unikalaus DELFI projekto „Lietuvos automobilis“ komisijos narys.
Lygiai tas pats, komentavo R. Kvedys, yra su automobilio guoliais – jeigu sugedo vienas, reikia keisti ir kitą, mat šis tuoj ims ūžti ir prašysis būti pakeistas. Netgi su automobilio žibintų lemputėmis yra panašiai.
„Pavyzdžiui, paimkite kokį nors „Honda Civic“, 2006 m. Tam, kad pakeistumėte perdegusią žibintų lemputę, tenka kaip reikiant paplušėti. Ir jeigu perdegė viena, mėnesio klausimas, kada perdegs kita. Galima būtų keisti abi, tačiau taip niekas nedaro“, – sakė pašnekovas.
Anot jo, brangiausia čia – laikas, kurį tenka gaišti, kai žmogui, neseniai apsilankiusiam remonto dirbtuvėse, vėl tenka važiuoti į servisą, susimokėti už automobilio pakėlimą ant keltuvo, sugedusios detalės išėmimą ir pan., nors visą tai, įsiklausius į meistro žodžius, buvo galima padaryti per vieną kartą.
Tiesa, kai ką, sakė R. Kvedys, Lietuvos vairuotojai įsisąmonino. Kai prireikia keisti variklio paskirstymo diržą, tuomet, aiškino specialistas, keičiamos ir visos detalės, sąveikaujančios su šiuo diržu. Mat vairuotojai žino: jeigu šio diržo resursas siekia 12-160 tūkst. km, reiškia, tokį patį resursą suprojektuota turėti ir, pavyzdžiui, vandens pompa ir pan.
„Žmonės žino, kad pasikeičia vieną kartą viską ir tie mazgai laiko. O seniau būdavo taip, kad diržą pakeičia, o visą aplink palieka. Žinoma, tokiam remontui sugaišta mažiau laiko, sumoka mažiau pinigų, tačiau gedimo atveju galėtų prireikti ne šiaip kokio, o netgi kapitalinio variklio remonto, tad, matyt, skaudžios patirtys žmones išmoko“, – spėliojo DELFI pašnekovas.
Tiki kaimynu, ne meistru
Dažniausiai, sako R. Kvedys, į remonto dirbtuves užsukęs vairuotojas niekam nepatiki meistru, kad vienas gedimas galėjo turėti įtakos kitiems automobilio mazgams ir juos reikėtų patikrinti.
„Atvažiuoja žmogus tepalų keisti, pakeliamas automobilis ant keltuvo ir mato meistras, kad su važiuokle taip pat yra bėdų. Bet vairuotojas ginčijasi, sako, grįš tada, kai tikrai sulūš. Kažkoks stereotipas yra, kad jeigu kažką sako serviso meistras, tai tik dėl to, kad nori daugiau užsidirbti, bet jeigu kaimynas kažką pasakojo, tuomet – visiška tiesa“, – paradoksą pastebėjo žinovas.
Pasak jo, lietuviai labai dažnai linkę važiuoti automobiliu tol, kol šis suges galutinai, ir tik tada taisyti. Visiškai nesvarbu, jog įtarimų apie prastai veikiančią ar gendančią detalę turėjo seniau. R. Kvedys pabrėžė ir tai, kad įsiklausyti į meistro žodžius vertėtų, mat šis yra perskaitęs automobilio gamintojo nurodytą priežiūros tvarką, žino, kokius žingsnius reikia padaryti, ir būtent taip atranda silpnąsias transporto priemonės vietas.
„Tačiau tiesa ta, kad žmonės linkę taupyti. Lietuvoje yra gal 4 tūkst. įvairių juridinių vienetų, asmenų, teikiančių remonto paslaugas. Dauguma jų neturi pilno spektro paslaugų ir daro tik tam tikrą darbą ir yra linkę teigti, kad tie servisai, kurie siūlo platesnį paslaugų spektrą, kokybiškai nepadaro nieko. Ir, bėda ta, kad nors jie ima mažesnę kainą, dažnai, paprašyti atlikti papildomą funkciją, nesupranta, ką daro. Ir jeigu kažką sugadina beremontuodami, tuomet aiškina, kad „tau čia kažkas kažką pridarė“, – sakė R. Kvedys.
Tiesa, yra ir džiuginančių tendencijų. Anot specialisto, naujesnius automobilius pirkdami lietuviai įpranta prie reguliarių priežiūros darbų, apsilankymų servise, todėl jiems atrodo natūralu, kad į remonto dirbtuves verta užvažiuoti ne tik tada, kai automobilis sugedo, bet ir tada, kai viskas iš pažiūros dar gerai.
„Žmonės nesupranta, kad atvažiavus atlikti kažkokių darbų galima pasiprašyti ir detalesnės automobilio apžiūros. Tada ši nebus brangi, ir, jeigu atsiras gedimų, bus galima suplanuoti būsimus darbus“, – akcentavo R. Kvedys.
