Automobilių industrijoje formuojantis didiesiems koncernams ir gamybai apimant visus regionus, dalijimasis platformomis tapo įprasta praktika. „Stellantis" koncernas gamina panašios konstrukcijos, tačiau skirtingų prekių ženklų – pavyzdžiui, „Peugeot", „Citroën" ar „Opel" – modelius, o nauji Vokietijos giganto „Volkswagen" automobiliai net išoriškai labai panašūs į tai pačiai grupei priklausančių SEAT ar „Škoda" gaminius.
Vienas naujausių tokio bendradarbiavimo pavyzdžių – rinkoje debiutuojanti įsikraunanti hibridinė „Mazda2" versija, kurios konstrukcija identiška „Toyota Yaris" modeliui. Įdomu tai, kad ankstesnės kartos JAV rinkai siūlytas B segmento „Toyota" hečbekas iš tiesų buvo „Mazda2" su nedideliais pakeitimais, taigi dabar Europoje šie gamintojai tiesiog apsikeitė vaidmenimis.
Ilgalaikis šių dviejų įmonių bendradarbiavimas yra gera žinia vartotojams – abi jos garsėja automobilių patikimumu, todėl galima tikėtis, kad ir ateityje tiek „Mazda", tiek „Toyota" išlaikys aukščiausius kokybės standartus. „Mazda2" pirkėjai galės išnaudoti „Yaris" modeliuose išbandytos ir per daugybę metų patikrintos hibridinės technologijos privalumus bei mažiau mokėti už techninę priežiūrą, nei tektų lankantis „Toyota" servisuose.
Ne mažiau aktualu ir tai, kad pasiūlydama automobilį su hibridine jėgaine „Mazda" leis savo klientams Europoje dar kartą sutaupyti skaičiuojant taršos mokesčius.
Ne visi partneriai išsiskiria draugiškai
Žurnalo „Keturi ratai" bendraautoris Renaldas Gabartas prisimena automobilių rinkos apžvalgininkų prognozes, esą ateityje išliks šeši didieji koncernai, kuriems priklausys visi prekių ženklai. 2008 metais nuvilnijusi ekonominė krizė privertė ekspertus šias įžvalgas pakoreguoti – subyrėjo „Daimler-Chrysler" koncernas, o kai kurie gamintojai atsidūrė ant išlikimo ribos.
Įdomu tai, jog technologijomis pagal įvairius susitarimus gamintojai pradėjo dalytis gerokai anksčiau, nei susiformavo didieji automobilių koncernai. Tokį bendradarbiavimo būdą itin mėgo Rusijos bendrovės, o vienu pirmųjų to pavyzdžių tapo dar Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu pagal „Fiat 15 Ter" sunkvežimio brėžinius gamintas AMO F-15 modelis.
„Tie santykiai nelabai gerai susiklostė, nes susikomplektavę sunkvežimį ir pradėję serijinę gamybą rusai nusprendė, kad pagalbos jiems nebereikia. 1930 metais panaši istorija pasikartojo ir su JAV įmone „Autocar". Iš pradžių AMO sunkvežimius gamino pagal licenciją, tačiau viską nukopijavę rusai partneriams vėl pasakė: „Viso gero", – istoriją prisimena žurnalistas.
Anot R. Gabarto, tokia praktika tęsėsi ir toliau, o ilgainiui atsirado tokių modelių kaip pagal „Ford AA" pavyzdį gamintas GAZ AA arba po Antrojo pasaulinio karo į Rusiją kaip trofėjus pargabentose „Opel" surinkimo linijose vietoje „Kadett K38" gaminta šio modelio kopija – „Moskvič 400".
„Civilizuotu būdu atsirado bene vienintelis modelis – „Fiat 124" identiškas legendinis VAZ-2101. Italijoje tuo metu valdžią buvo užėmę komunistai, tad jie su Rusija palaikė artimus ryšius. Netgi miestas, kuriame įsikūrė „AvtoVAZ", buvo pervadintas italų politikos veikėjo Toljačio garbei", – pasakoja pašnekovas.
Gamintojai reaguoja į pirkėjų poreikius
Subyrėjus Sovietų Sąjungai, daugybė išsilaisvinusių šalių gyventojų pagaliau galėjo įgyvendinti svajonę turėti nuosavą automobilį. Pasak R. Gabarto, į tai greitai sureagavo visi industrijos milžinai, įskaitant „General Motors", „Fiat", „Toyota", „Volkswagen", „Renault", „Peugeot" ir „Citroën". Lenkijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Čekijoje ir Vengrijoje lyg ant mielių kilo naujos gamyklos, kuriose buvo surenkami pigesni modeliai.
„Geras pavyzdys yra „Dacia" prekių ženklas. Iš esmės tai tie patys „Renault" automobiliai su šiek tiek pakeistais kėbulais ir salono apdaila. Esminis sprendimas – montuoti nors ir senesnius, tačiau patikrintus mazgus ir tuo pat metu įgyti galimybę apkarpyti kainą", – komentuoja žurnalistas.
Jis priduria, kad visi panašūs sprendimai automobilių pramonėje priimami stengiantis sutaupyti. Galimi įvairūs susitarimai dalijantis investicijų naštą ir spendžiant, už kurių mazgų tobulinimą bus atsakinga konkreti bendrovė. Mažindami išlaidas, gamintojai nevengia pasiūlyti pirkėjams net ir kone vienodų modelių.
„Savikaina tuomet būna gerokai mažesnė, o parduodant automobilius skirtingose rinkose netgi galima išvengti tiesioginės konkurencijos. Sunku būtų surasti įmonę, kuri dar nebandė tuo pasinaudoti. Tiesa, sukūrus labai sėkmingą modelį, kartais įsiplieskia ginčai dėl to, kuri pusė prisidėjo labiau. Būtent taip nutiko su „Toyota GT86" ir „Subaru BRZ", – konstatuoja R. Gabartas.
Kartais išplečiant platformų naudotojų skaičių nutinka ir taip, kad konkurencingoje aplinkoje „mokinys pranoksta mokytoją". Taip technologijų gavėjams pavyksta ant kito gamintojo platformos sukonstruotus savo automobilius paversti geriau adaptuotais klientų poreikiams ar – dėl rinkų ypatumų – siūlomais palankesne kaina.
Pavyzdžiui, hibridinius „Toyota Yaris" ir „Mazda2 Hybrid" vasarį palyginęs populiarus Didžiosios Britanijos automobilių portalas „Carbuyer" pranašumą skyrė „Mazda" modeliui, konstatavęs – automobiliai praktiškai identiški, tačiau kainodara skiriasi pastarojo naudai.
Giminingi skirtingo charakterio modeliai
Kita vertus, jei projektas ne toks vykęs, niekas nenori prisiimti kaltės. „Bentley Continental" ir „Volkswagen Phaeton" automobiliai buvo gaminami ant tos pačios platformos, tačiau ne toks kilmingas pastarasis modelis liūdnai pagarsėjo prastu patikimumu ir brangia eksploatacija.
Greta tokių visiems gerai žinomų automobilių gamintojų bendradarbiavimo atvejų, kaip pirmosios kartos „Volkswagen Sharan", „SEAT Alhambra" ir „Ford Galaxy", transporto industrijos istorijoje apstu ir mažiau populiarių, bet itin įdomių projektų. Iki šių dienų ne vieną automobilių entuziastą stebina „Subaru Impreza" ir „Saab 9-2X", „Honda Civic" ir „Rover 213", taip pat „Audi A4" bei „SEAT Exeo" giminystė.
Tobulėjant technologijoms, suteikti skirtingą charakterį ant tos pačios platformos gaminamiems modeliams tapo gerokai paprasčiau. Dizaineriams tenka atsižvelgti į saugumo reikalavimus ir užtikrinti komforto lygį, tačiau vien jau LED žibintų atsiradimas atriša šiems specialistams rankas.
Inžinieriams papildomų galimybių suteikia išaugusi kompiuterių sparta ir elektrifikacija – modernaus automobilio elgesiui kelyje įtakos turi ne tik sumontuoti mazgai, bet ir įdiegta programinė įranga. Geras to pavyzdys yra naujos kartos elektromobiliai – „Hyndai Ioniq 5" ir „Kia EV6". Ant tos pačios platformos gaminamų modelių elgesys kelyje dėl subtilių pakabos konstrukcijos ir elektros pavaros pakeitimų kardinaliai skiriasi.
Atskirais atvejais bendradarbiavimas gali būti pradedamas ne siekiant pakeisti konkretų modelį, o norint pasiūlyti naują jo versiją. Būtent taip nutiko „Mazda" ir „Toyota" susitarimo atveju, kuomet įsikraunantis „Mazda2" hibridas papildė esamą gamą, tačiau neužėmė iki šiol gaminto automobilio vietos. Lyginant su vien tik benzininį variklį turinčiu hečbeku, naujasis modelis yra ekonomiškesnis (3,8 l/100 km prieš 4,5 l/100 km), o jo CO2 emisijos siekia tik 87 g/km.
