Elektra varomų lengvųjų komercinių automobilių pasiūla nuosekliai didėja. Didžiuma gamintojų turi bent vieną elektra varomą modelį, o kai kurie – ir visą jų gamą.
Pavyzdžiui, įmonė „Volkswagen“ prekiauja „e-Crafter“, netrukus rinkoje pasirodys ir mažesnis elektrinis „ID. Buzz“, „Renault“ parduoda „Master E-Tech“, o „Peugeot“ siūlo visą elektrifikuotų komercinių modelių gamą – „e-Partner“, „e-Expert“ ir didelį furgoną „e-Boxer“.
Mieste – elektra, o užmiestyje – vandenilis
Tačiau dauguma jų turi vieną trūkumą – santykinai nedidelį viena įkrova įveikiamą atstumą, kurio ne visada pakanka užmiestyje. Į 5 000 km kelionę su elektriniu „Peugeot e-Expert“ leidęsis konkurso „Lietuvos komercinis automobilis“ komisijos narys ir keliautojas Vitoldas Milius teigia, jog kol kas elektriniai mikroautobusai dar negali patenkinti visų poreikių.
Dar vieną elektra varomų komercinių automobiliai trūkumą pastebi Vilniaus Gedimino technikos universiteto Automobilių inžinerijos katedros vedėjas, doc. dr. Saugirdas Pukalskas.
„Važinėjant miesto režimu, elektriniai furgonai – puikus sprendimas, bet užmiestyje jie gali sukelti rimtų rūpesčių. Jei norime, kad toks komercinis elektromobilis viena įkrova įveiktų didelį atstumą, reikia montuoti didelius akumuliatorius, o tai reiškia didesnį svorį, didesnę kainą ir ilgesnį įkrovimo laiką. Tai nėra pats racionaliausias problemos sprendimas“, – tvirtina mokslininkas.
Dėl šių priežasčių gamintojams tenka ieškoti technologijų, kurios vienu metu leistų išspręsti dvi problemas: užtikrintų didelį nuvažiuojamą atstumą ir nekenktų aplinkai. Abu šiuos klausimus padeda spręsti vandenilis, ir tai nėra tik teorija. Štai „Peugeot“ jau gamina „e-Expert Hydrogen“ versiją, varomą vandeniliu, leidžiančią su pilnu baku nuvažiuoti 400 km (pagal WLTP).
„Tai gali būti gera dyzelio alternatyva, nes galima nukakti didelį atstumą, o papildyti kurą trunka vos kelias minutes. Tokios technologijos leistų įveikti problemą, su kuria šiuo metu susiduria elektriniai komerciniai automobiliai. Verslas tikrai nenori mažinti greičio, kad būtų galima nuvažiuoti toliau ar kad automobilis stovėtų įkrovimo stotelėje.
Ateityje logistika galėtų veikti taip: miestuose važinėja elektriniai, o tarp miestų kursuoja vandeniliniai komerciniai automobiliai“, – svarsto V. Milius.
Didžiausia kliūtis – infrastruktūra
Nors vandenilis, kaip automobilių degalų rūšis, dar nėra išplitusi, tačiau kai kur progresą galima matyti jau dabar. Pavyzdžiui, vandenilio degalinių tinklas „H2 Mobility“ šiuo metu Vokietijoje yra atidaręs jau daugiau nei 90 vietų, kur galima papildyti vandenilio atsargas. Daugiausia jų išdėstyta šalia greitkelių ir pritaikyta komerciniam transportui. Būtent infrastruktūros plėtra yra vienas esminių dalykų, galinčių nulemti vandeniliu varomo transporto ateitį.
„Panaši bėda buvo ir su elektromobiliais, kai nebuvo išplėtota jų infrastruktūra, tačiau tai išsprendžiama ganėtinai paprastai. Elektros tinklų yra visur, todėl įrengti įkrovimo stotelę nėra taip sudėtinga. Galiausiai elektromobilį galima įkrauti ir iš kištukinio lizdo namuose. Tuo metu vandeniliui papildyti reikalinga speciali infrastruktūra. Jos įrengimas reikalauja didelių investicijų, technologiškai tai taip pat sudėtinga. Todėl čia iššūkių gali būti kiek daugiau“, – pabrėžia S. Pukalskas.
Būtent infrastruktūros stoka kol kas stabdo ne tik komercinio, bet ir asmeninio vandeniliu varomo transporto progresą.
„Mums artimiausia vandenilio degalinė yra Rygoje. Kai Lietuvoje buvo vykdomi „Toyota Mirai“ bandomieji važiavimai, pasibaigus vandeniliui, automobilį keldavo ant autovežio ir gabendavo į Rygą. Kol bus tokia situacija, galimybės kone nulinės“, – apgailestauja V. Milius.
Tačiau ir gamintojai supranta, kad, be tinkamos infrastruktūros, žymesnio vandenilio naudojimo progreso gali ir nebūti, todėl investuoja ir patys. Pavyzdžiui, „Peugeot“ glaudžiai bendradarbiauja su energijos tiekėjais ir prisideda prie vandenilio infrastruktūros plėtros.
Gali tapti pilnaverte alternatyva
Ateityje vandenilis gali tapti pilnaverte benzino ir dyzelino alternatyva, ypač komercinio transporto srityje, kur tradiciniai elektromobiliai ne visuomet gali patenkinti vartotojų poreikius. Tačiau tam reikės laiko.
„Šiuo metu jau yra veikiančios technologijos, o su laiku jos tik dar labiau tobulės. Norint, kad viskas progresuotų, svarbu, jog gamintojai tokius automobilius gamintų, nes tai leistų atpiginti galutinį produktą. Dabar viskas be galo brangu, bet kuo daugiau bus gaminama vandenilinio transporto, tuo labiau plėsis infrastruktūra ir trauksis kaina.
Įtaką daro ir politika, mokesčiai, apribojimai bei subsidijos. Europa ambicingus taršos mažinimo tikslus ruošiasi pasiekti iki 2050-ųjų. Jei visa sistema veiks teisingai, t. y. bus skatinimas, o kartu mokesčiai bei ribojimai (jie taip pat daro įtaką), progresas tikrai įvyks“, – prognozuoja S. Pukalskas.
Asmeninių automobilių evoliucija krypsta į elektrines pavaras, o komercinio transporto srityje galima pastebėti kitų alternatyvų progresą, tad vandenilis gal tapti viena patraukliausių formų visais atžvilgiais. Tai liudija ir faktas, kad kai kurie gamintojai jau dabar pastebi šios technologijos potencialą.
