Automobilis – „Škoda Enyaq iV“ su 82 kWh talpos baterija ir, pasak gamintojo, net 510 nuvažiuojamų kilometrų. Visi žino, kad šiam skaičiui pasiekti reikia labai sąmoningai galvoti apie kiekvieną veiksmą prie vairo, tad aš net neturėjau vilties, jog mano rankose „Škoda“ nuvažiuos tiek. Juolab, kad didžioji dalis kelionės laukė greitkeliu ar užmiesčio keliais. Jei kas nesusidūrė su elektromobiliais, tai pirma pamoka apie juos: kadangi ten nėra pavarų dėžės, kuo didesnis greitis, tuo didesnės ir sąnaudos. O mieste prie sąnaudų mažinimo dar prisideda ir dažnas stabdymas, kurio metu energija regeneruojama atgal į bateriją.
Pirmoji savaitgalio diena. Popietę išvažiavus iš Vilniaus, pakeliui pasimalus po Kauną, turime tikslą vakarop pasiekti Nidą. Baterija pilnai įkrauta, o kompiuteris rodo beveik 400 kilometrų galimą nuvažiuoti atstumą. Aišku viena, kad kažkur reikės įsikrauti. Pirma mintis buvo greitkelyje važiuoti 100 km/val ir ne daugiau, mat taip patausosiu energiją ir trumpiau teks stoti. Klydau čia tik vertindamas savo vairavimo įpročius – labai nemėgstu važiuoti pirma juosta kartu su vilkikais. 110-120 km/val leido jaustis komfortiškiau, o sąnaudos nuo to labai smarkiai, atrodo, nenukentėjo. Nukentėjo gal tik mano savęs vertinimas – skubėti niekur nereikėjo, bet važiuoti lėtąja juosta kažkaip neturėjau pasiryžimo. Mes įpratę skubėti, nesvarbu tik, ar yra kur. Juk savaitgalis, išeiginės, o keltai į Nidą kelia iki išnaktų.
„Lėtas laidas“ ne visada gelbsti
Kaune įkrovimo stotelių neieškojau, mat baterija dar buvo kažkur tarp 70 ir 80 procentų įkrova, tad efektyviau būtų ją iškrauti dar daugiau prieš jungiant prie laido. „PlugShare“ programėlė rodo, kad autostradoje kas keliasdešimt kilometrų bus po greito įkrovimo vietą, todėl nesukdamas galvos važiuoju. Greitis 120 km/val., mokausi važiuoti pirma juosta ir būti lenkiamas. Kai likę kilometrai krenta greičiau už faktiškai nuvažiuotus kilometrus, jau ir tas greitis tampa „gal per didelis...“.
Matau, kad už keliolikos kilometrų, prie kavinės „Nikola“, yra Kelių direkcijos įrengta nemokamo krovimo stotelė. Nuo jos iki Nidos dar daugiau nei 150 km, tad reikia įsikrauti bent 100 km atsargos. Stotelė veikia, tik greito krovimo laidą jau pasijungė „Kia e-Niro“, o man belieka lėtas laidelis.
Aš patirties turiu mažai, jungiu ir tikiuosi, kad nors ir lėtai, bet kažkiek įsikrausim. Ne. Kompiuteris rodo, kad tokiu greičiu kraunantis, reikės laukti 15 valandų, kol baterija bus pilna. Saulė jau leidosi ir vien dėl to, kad galėčiau padaryti gražią nuotrauką, mašina dar pakabėjo ant laido – per 10-15 min įsikrovė vos keli kilometrai. Važiuojam toliau. Jei labai neskubėsiu, skaičiuoju, kilometrų turėtų užtekti iki Klaipėdos tai tikrai, o ten tai jau rasiu kur įsikrauti. Šiaip, gal net ir iki Nidos užtektų, bet dar reikia grįžti. Ne, taip netinka. Labai nemėgstu, kai telefono baterija krenta žemiau 30 procentų ribos, pasirodo nemėgstu to pačio ir su elektromobilio baterija. Už Kryžkalnio pastatytoje naujoje „Circle K“ įrengta ir „Ionity“ įkrovimo stotelė. Girdėjau, kad brangu, bet girdėjau ir tai, kad krauna labai greitai. Tinka.
Teko pakrapštyti piniginę
Už naujos degalinės, kamputyje, stovi du „Ionity“ balti stulpai su laidu. Apšviesta, gražu. Atsiskaitymas per programėlę arba internetu. Programėlę turėjau iš anksčiau (nors naudotis dar neteko), tad bandau prisijungti, bet, žinoma, nepavyksta. Tai su elektromobiliais man jau tampa įprasta – skambinu į pagalbos numerį. Angliškai kalbanti mergina kitame laido gale (pun intended) sutvarko mano situaciją ir krovimas prasideda. Aišku, ką ji ten sutvarko, tiesiog pasako tai, ką pirmiausia sako visi techninės pagalbos darbuotojai – perkraukite programėlę ir bandykite dar kartą. Kai pats perkrovinėjau tai neveikė, bet paskambinus jai, kažkaip stebuklingai, pavyko.
Čia krovimas vyksta gan greitai. 4 ar 5 km per minutę. Po keliolikos minučių ramiai ir su nuskaičiuotais apie 10 eurų pajudam toliau. Pagalvoju, kad jei tokiom kainom teks krautis ir toliau, tai vargiai aš čia sutaupysiu. Na, bet mečiau sau iššūkį, tad priimu jį su visais jo teikiamais potyriais. Į keltą spėjom, net ne į patį vėliausią reisą. Pirkdamas bilietėlį vos nepaklausiau, ar nėra taikomos nuolaidos elektromobiliams, bet greitai paprieštaravau pats sau. Jie sveria dar daugiau ir jei keltų kompanijos pradėtų perkelinėti vien elektromobilius, matyt, laivų degalų sąnaudos smarkiai išaugtų. Na, bet ekologinio mokesčio punkte pravažiavau aukštai iškelta galva. Aišku, tik po to, kai kontrolierius dokumentuose įsitikino, jog „Škoda Enyaq“ tikrai yra varoma elektra.
Vilnius – Kaunas – Nida elektros sąnaudos buvo 20 kWh/100 km. Šiaip, atrodytų, nemažai, bet automobilis didelis, o važiuota buvo daugiausiai greitkeliu, tad matyt visai neblogai.
Nemokamų stotelių medžioklė
Ryte, pusryčių metu, norėjau palikti prieplaukoje esančioje stotelėje „Škodą“ įsikrauti, bet stotelė neveikė. Buvo dar viena toliau, ant kalno, bet patingėjau, nes elektros buvo užtektinai grįžimui į Klaipėdą.
Į gimtąjį miestą grįžau jau su „degančia bako lempute“ (tikiu, kad šiam posakiui EV vairuotojai turi savo terminą). Stotelių daug visame mieste, bet greito krovimo vos kelios, o viena jų vos pora kilometrų nuo namų, bet atrodė per gerai, kad būtų tiesa. Reikėjo į parduotuvę, tad užsukom į „Akropolį“. Ten net keturios krovimosi vietos ir dvi iš jų laisvos – pasisekė. Vos už poros minučių užsipildė visos. Tiesa, stotelės čia krauna labai lėtai ir per daugiau nei valandą įsikrovė vos 50 km. Nemokamai, tad negali pykti, bet per tą valandą prisiminiau kaip aš nemėgstu vaikščioti po prekybos centrus. Nauji potyriai ir viskas dėl to nemokamo įvažiavimo į Neringą.
50 papildomų kilometrų baterijoje negelbėjo, nes planas buvo su šeima įsukti daugiau nei šimtą kilometrų užmiestyje. Nuvažiavau link tos greitos stotelės šalia namų ir laidas buvo laisvas! Vos per valandą „Škodos“ baterija pasipildė iki šimto procentų ir, žinoma, nemokamai! Kitą kartą įsikrauti bateriją jau reikėjo tik dieną prieš važiuojant namo. Pilnos įkrovos normaliam žmogui normaliomis dienomis, manau, pilnai užtenka visai savaitei. Kadangi čia buvo savaitgalis ir norėjosi daug nuveikti, tai ir sukosi kilometrai gan sparčiai. O ir tikrai, sąžiningai sakau, nesistengiau važiuoti kažkaip super ekonomiškai. Važiavau patogiai, taip, kaip ir su savo dyzeliniu „Passat“.
Pirmadienio pavakarę, prieš rytojaus kelionę namo, atvažiavau vėl į tą stebuklingą stotelę šalia namų – užimta. Nieko, neskubam, važiuojam saulę palydėt, o į stotelę atvažiuosiu vėliau. Vėliau – užimta. Žemėlapis rodo, kad kita greita stotelė yra už kokių 4-5 kilometrų, bet žmonės rašė, kad ji dažnai neveikia. Na, bandom. Veikia. Pajungęs laidą jau laukiu, kada atvažiuos pasiimti mama, kad nereikėtų marinuoti laiko turgaus aikštės pakampėj įrengtoj stotelėj, bet kol ji atvažiuoja, krovimas net kelis kartus atsijungia. Dabar aišku apie ką žmonės rašė. Neviltis dar neima, bet darosi nesmagu. Besikraunant sutiktas „Bolt“ vairuotojas, važinėjantis su elektriniu „Ioniq“ rekomendavo važiuoti link uosto. Sako: „ten mokama, tai niekas nesikrauna. Visi į tą Vingio galą važiuoja nemokamai krautis.“
Hm, galiu ir mokamai, bet kažkaip iš principo jau noriu nemokamai. Važiuoju ir aš dar kartą į tą Vingio galą, o jei bus užimta, paliksiu mašiną kieme ir rytoj kelsiuosi anksčiau, kad spėtų įsikrauti prieš kelionę. Ir voilà – laidas laisvas! Po keliasdešimt minučių beveik 100%. Rytojui pasiruošta.
Galvosūkis, arba „krauna-nekrauna“
Ir tos baterijos gal net būtų užtekę iki Vilniaus, bet vakarojant sugalvojom, kad pakeliui dar reikia užsukti į Uteną. Taigi, maršrutas iš 300 km staiga pavirto į beveik 450. Na, iššūkis, tai iššūkis. Pirminis planas – įsikrauti Kaune. Pusvalandį, ne daugiau.
Likus keliolikai km iki Kauno autostradoje pamačiau LAKD stotelę, bet joje jau kažkas krovėsi. „Ai, varom į Kauną, kavos nueisim“. Tik pradėjęs nagrinėti stotelių žemėlapį pastebėjau, kad viena stotelė, kuri labiausiai pakeliui, neveikia. Kita, prie LIDL, greičiausiai bus užimta, o prie „Akropolio“ rasti laisvą vietą per išeiginę mažų mažiausiai optimistiška.
Dėl LIDL neklydau, bet „Akropolyje“ krovėsi vos vienas „Leaf“! Kol jis buvo pasijungęs, teko tenkintis lėtu krovimu, bet už gerų 10 minučių šio baterija buvo pilnaa ir man teko garbė pajungtį greitalaidį. Iki kol atvažiavo „Renault Zoe“. Nežinau, kas tuomet nutiko stotelei, bet kas porą minučių atsijunginėjo krovimas. Neiškentęs perstačiau „Škodą“ ir pajungiau lėtą laidą. Nervas ėmė, nes supratau, jog čia tikrai dar ne paskutinė šiandienos stotelė, mat lėtoji įkrova žadėjo įkrauti apie 50 km per valandą, o man reikėjo mažiausiai 100-150, kad ramiai pasiekčiau Vilnių. „Zoe“ šeimininkui irgi kažkas nesisekė, tad netrukus išvažiavo. Aš vėl pamėginau pasijungti greitą laidą – veikia.
Atsiprašau, jei painiai čia viskas nuskambėjo, bet taip pat ir pats jaučiausi. Galų gale baterija įsikrovė iki maždaug 300 km atstumo, o man reikėjo tik maždaug 250. Viskas gerai.
Beje, sąnaudos iki Kauno buvo net 24,4 kWh/100. Greitis tas pats – 110-120, bet visą laiką reikalą gadino stiprus priešpriešinis vėjas. Tad ir kilometrai autostradoje tirpo tiesiog akyse.
Kelyje Kaunas – Utena greitis 90, tai tvarkingai juo ir važiavau. Sąnaudos pamažu krito, o baterija nebe taip greitai išsikraudinėjo. Utenoje sustojau prie stotelės iš esmės tik tam, kad padaryčiau nuotrauką ir pažiūrėčiau ar veikia. Na, gal dar šiek tiek ir dėl to, kad labai nesmagiai jaučiuosi matydamas, kad baterijoje įkrova krenta žemiau 30%. Per tą nuotraukos padarymą įsikrovė 30 kilometrų, o iki Vilniaus kelias dar labiau sumažino sąnaudas – grįžus į kiemą visos dienos vidurkis, po nuvažiuotų 462 km, buvo 22 kWh/100. Vidutinis greitis 72 km/val.
Iššūkis pavyko
Iššūkis sau pavyko, per savaitgalį su EV įveikiau 1140 kilometrų. Bendros visos kelionės sąnaudos – 20,9 kWh/100 km. Iš viso automobilyje, be krovimo laiko, praleista 19 val. 51 min. Geriausia dalis, kad visam šiam pasivažinėjimui išleidau vos 10 eurų, mat visus kitus kartus krautis pavyko nemokamai. Na, ir sutaupiau 10 eurų ekologinio mokesčio. Kiek kelionė būtų kainavusi su dyzeliniu ar benzininiu automobiliu? Apie šimtą eurų vien degalams, o tūkstantis kilometrų jau yra apie 10 proc. atstumo tarp tepalų keitimų, tad reikėtų ir tai įskaičiuoti.
Elektra kol kas tikrai pigu važinėti, bet yra reikalų norint surasti laisvą veikiančią stotelę. Viskas gerai, jeigu darbas nuotolinis – pajungi laidą, atsidarai kompiuterį ir dirbi. Mes įpratę kažkur lėkti, viską daryti greitai, net podcastų kartais klausome pagreitintai. Elektromobilis, nori nenori, pripratina lėtinti tempą. To mums reikia, bet ne visi to norime.
Kol kas elektra tikrai ne visiems, bet išsiplėtus įkrovimo stotelių tinklui, tokios transporto priemonės taps tinkamos vis platesniam žmonių ratui. Tik klausimas, kiek ilgai jos bus dar ir pigios, nes nemokama elektra tikrai ne begalinė.
P.S. ir vis tiek, patys laimingiausi kilometrai prie vairo per savaitgalį buvo tada, kai brolis davė ištestuoti jo šviežiai žiedinėms lenktynėms paruoštą BMW su trijų litrų benzininiu varikliu. Elektra kasdienai OK, bet benzingalviai netaps elektrogalviais. Garaže turės likti vienas kitas kibirais degalus srebiantis automobilis.
P. P.S. į Nidą, vienok, tik su elektromobiliu.
