Nors nauji „Audi“ automobiliai tikrai pastebimi gatvėje, tačiau A3, kurį gamintojo atstovai pateikė dar ir su „S Line“ apdaila, privertė ne vieną atsisukti ir į modelį pasižiūrėti įdėmiau. Laužytų formų žibintai, agresyvi priekinė dalis, subtili, „Audi“ būdinga, užpakalinė dalis, naujo dizaino ratlankiai ir klasikinė sedano forma sudaro akiai dailų derinį.

Tiesa, sportiškai atrodantis modelis gali šiek tiek apgauti, mat po mano bandyto automobilio kapotu – 1,5 l darbinio tūrio 110 kW (150 AG) variklis su turbina, suporuotas su 7 laipsnių automatine pavarų dėže. Kad automobilis žvitrus, abejonių nekyla – mieste jis leidžia be didesnio vargo ir užsiimti norimą eismo juostą, ir apvažiuoti kliūtį, ir greitai reaguoti į po žiemos gatvėse išlindusias duobes. Tačiau reikia nusiteikti, kad kas kartą nuspaudus akceleratorių stipriau, juntama, kad akimirką automobilis uždelsia. Važiuojant sportiniu režimu ši akimirka kone nejuntama, tačiau pasirinkę normalų režimą uždelsimą tikrai pastebėsite.

Interjeras – vokiškai tvarkingas. Prieš akis – skaitmeninis prietaisų skydelis, centre – dar vienas. Itin patogu tai, kad automobilis susietas su internetu, todėl, pavyzdžiui, navigacijos sistema turi visus reikalingus objektus. Ramiai galite įsivesti norimą dvaro pavadinimą – „Audi A3 Limousine“ smegenys jį tikrai ras. Dar viena naudinga ypatybė – galimybė tiesiai ekrane rašyti žodžius, žodžių dalis ir šitaip nurodyti „Audi“ ko ieškoti navigacijos sistemoje.

Visgi verta pastebėti, kad man tekęs A3 modelis buvo sukomplektuotas ganėtinai prabangiai. Pigiausia versija, turinti 1 l darbinio tūrio variklį ir 6 laipsnių mechaninę pavarų dėžę kainuoja nuo 28450 eurų. Už brangiausią versiją su 2 l darbinio tūrio turbodyzeliniu varikliu sumokėsite 38550 eurų. Išbandyto automobilio versijos kaina prasideda nuo 33000 eurų, tačiau bandytasis buvo kaip reikiant prikrautas papildomos įrangos, todėl kaina išaugo iki 50,5 tūkst. eurų.

Panorus tokio automobilio, galima rinktis iš 12 skirtingų kėbulo spalvų, arba kreiptis į „Audi Exclusive“ padalinį, kuris leis fantazijai įsibėgėti. Kalbant apie ratlankius, jų pasirinkimas dar gausesnis: jei nesinori paprastų plieninių ratų gaubtų, tada galite išsirinkti iš 13 skirtingų ratlankių dizainų.

Pasisukinėkite aplink Vilnių

Leidžiamės į kelią neturėdami konkretaus tikslo: įsivedus žodį „dvaras“ į „Google“ žemėlapius paaiškėja, kad net pačiame Vilniuje jų netrūksta, ką jau kalbėti apie esančius už miesto ribų. Ilgai negalvojame: sukame į Vakarinį Vilniaus aplinkkelį ir keliaujame į Nemėžio pusę. Čia vis dar išlikęs Nemėžio dvaras, kadaise, beje, laikytas netgi pilimi.

Foto: DELFI / Audrius Ramaškevičius

Nuo XV amžiaus istoriniuose šaltiniuose minimas Nemėžis, mat, teigiama, toje vietoje stovėjo Nemėžio pilis, kurioje protarpiais gyveno ir Vytautas Didysis, ir jo žmona Julijona, ir Jogailaičių didikai. Turtinga pastato istorija mena ir Pacų, Sapiegų, Radvilų gimines. Visgi dabar pačiame centre matomą dvarą pastatą pastatė ne jie, o grafas Mykolas Tiškevičius.

Metams bėgant dvaras buvo gerokai nugyventas, o vėliau jame liko gyventi paprasti žmonės. Prieš kelis dešimtmečius gyventojai buvo iškeldinti, dvaras privatizuotas, tačiau, deja, kaip reikiant nugyventas. Negana to, tiesiant kelią Vilnius-Minskas, buvo sunaikinta ir dalis dvaro parkų alėjų, sumažintas greta buvęs tvenkinys.

Kaip bebūtų, pasižiūrėti tikrai dar yra į ką. Įvažiavimas į dvarą veda pro vartų arką. Tik įvažiavus matyti, kad vyksta statybų darbai: stovi krūvomis surikiuotos plytos, kiti statybų atributai. Pastatų ne tiek ir daug: likęs žirgynas, dvaro oficina ir patys dvaro rūmai.

Foto: DELFI / Audrius Ramaškevičius

Tiesa, merkiant lietui belieka tik trumpam iššokti iš automobilio, pasidaryti kelis kadrus ir šokti atgal į „Audi A3“ bei įsijungti sėdynių šildymą, kad kad išdžiūtų sušlapę drabužiai. Pasivaikščioti aplink geriausia tada, kai sausa, mat aplink dvarą nėra suformuotų takelių, todėl iš esmės, norint pasižiūrėti į architektūrą, reikia bristi per pievą.

Dvarą panaudojo vaikų namams

Dar vienas dvaras, į kurį verta užsukti – Panerių, esantis visiškai greta Neries, Panerių kaimelyje.

Šiame miestelyje dvaras nėra vienintelis apleistas pastatas – čia pat ir mokykla, savo gyvavimą baigusi prieš aštuonerius metus. Į šią internatinę mokyklą buvo atvežami vaikai iš visos Lietuvos, o gyveno čia pat pastatytame bendrabutyje ir... dvare!

Taip, teisingai, 18 amžiuje įkurtame dvare, kuriame pagyventi spėjo ir Riomerių giminė iki kol 1922 m. per žemės reformą dvaras buvo išdalytas, buvo įkurta internatinė-sanatorinė Vievio mokykla. O dvare buvo įkurti vaikų namai su biblioteka, miegamaisiais antrajame dvaro aukšte, ir maudyklomis dvaro rūsyje.

Foto: DELFI / Audrius Ramaškevičius

Įdomu tai, kad likvidavus mokyklą kilo problemų: mokyklos katilinė apšildė ir miestelio daugiabučius (kurių čia pora), todėl reikėjo rasti sprendimą, kaip šildyti tik gyvenamuosius pastatus, o mokyklos – ne. Dėl tos pačios priežasties – tamprių sąsajų su vietos gyvenimu – dvaro pastate vis dar neišjungta elektros energija.

Kaip bebūtų, Panerių miestelis labai nedidelis, daug pasivaikščioti nepavyks. Visgi pasižiūrėti yra į ką, mat neblogai išsilaikęs ne tik dvaras, aplink kurį – dailus parkas, besibaigiantis skardžiu, nuo kurio matyti Neris.

Išlikę ir dvaro ūkiniai pastatai: oficina, tvartai, kumetynas, ledainė. Juos lengva atskirti nuo vietos gyventojų pastatų, kurių, beje, tikrai nėra daug. O jeigu oras geras, netgi rekomenduočiau surengti pikniką Neries pakrantėje – aplink tvyro ramybė, eismo nėra daug, todėl geras poilsis – garantuotas.

Foto: DELFI / Audrius Ramaškevičius

Bandė nugriauti traktoriais

Dar vienas dvaras, į kurį atkeliaujame su „Audi A3 Limousine“, vargu ar begali būti vadinamas dvaru. Mat viskas, kas matyti nuo plataus žvyrkelio, kuriuo atvažiuojame, yra viso labo nemaži griuvėsiai. Visgi žemėlapyje jie pažymėti keblokai ištariamo Lemantaučiznos dvaro pavadinimu.

Šio statinio istorija marga: keitėsi savininkai, keitėsi dvarui priklausančios žemės, tačiau po to, kai Lemantaučiznos dvaras buvo praskolintas, jis atiteko Grinevičių šeimai, kuri ir valdė jį iki pat pabaigos. Pastariesiems amžininkai gerų žodžių negailėjo: dvarininkai ne tik buvo tikintys, bet ir itin jautrūs žmonėms: čia nebuvo plakami baudžiauninkai, jie nebuvo atiduodami į rekrūtus, be to, gerbė aplink gyvenančius. Pavyzdžiui, greta esančio Bagaslaviškio miestelio šviesuolis Kazimieras Skebėra, išleidęs atsiminimų knygą, joje mini, kad dvarininkas jam, paprasto kaimiečio sūnui, leido naudotis savo biblioteka ir skaityti joje esančius šimtus knygų.

Foto: DELFI / Audrius Ramaškevičius

O dar įdomesnę istoriją, susijusią su dvaru, gali atrasti tie, kurie skaitė rašytojo Igno Šeiniaus-Jurkūno apsakymą „Kuprelis“. Pasirodo, dvarui kadaise priklausė vėjo malūnas, o jame dirbo malūnininkas Olesis – pastarąjį dvarininkai susirado Vilniuje ir atsivežė dirbti, mat juos sužavėjo malūnininko muzikinis talentas. Būtent Olesį ir jo nelaimingą meilę aprašė I. Šeinius-Jurkūnas.

Koks buvo dvaras – sunku pasakyti, kai prieš akis matyti tik griuvėsiai. Tačiau prisimenantys pasakojo, kad dvaras buvo su spalvotais vitrininiais langais, jį supo parkas. Tačiau paskutiniai savininkai, Grinevičių šeimos atstovai, Lietuvą užėmus Sovietams spruko, kad išsigelbėtų nuo tremties į Sibirą.

Foto: DELFI / Audrius Ramaškevičius

Žemės buvo nusavintos, vėliau dvare apgyvendinti kolūkiečiai, kurie kaip reikiant turtingą istoriją turintį pastatą nugyveno. Pasak vietos gyventojų, jis, nepaisant visko, gal ir būtų likęs stovėti, tačiau Sovietų valdžia sugalvojo, kad pastatą reikia nugriauti. Tą buvo bandoma daryti traktoriais, tačiau visko šie vis tiek neįveikė. Taip ir liko stovėti raudonų plytų griuvėsiai vidury pievų.

Ko prireiks kelionei?

Šis pasakojimas – vienas iš daugelio gimusių bandant automobiliu apvažiuoti įdomiausias Lietuvos vietas ir trumpai papasakoti tų vietų istoriją. Apie tris dvarus, kuriuos Biržų krašte galima apvažiuoti per pusdienį, skaitykite čia.

Vilniaus kraštas – ypač gausus dvarų, dvaro sodybų, todėl kituose ciklo rašiniuose pasakosime toliau, ką galite pamatyti sėdę į automobilį ir apvažiavę kelių dešimčių kilometrų ratą aplink sostinę.

Kelionėje, kurią perskaitėte ką tik, beveik visur lauks asfaltuotas platus kelias, kirsite ir Neries regioninį parką. Tik iki Lemantaučiznos dvaro teks porą kilometrų įveikti plačiu geros kokybės žvyrkeliu, tad kelionę tikrai atlaikys net pats paprasčiausias miesto automobilis.

Jei norite pasiūlyti dvarą, kurį verta aplankyti, ar turite įdomų maršrutą, kurį verta aprašyti, lauksime jūsų minčių el. paštu auto@delfi.lt.