„Pats blogiausias dalykas, kai į automobilio oro sistemą patenka vanduo. O jis dažniausiai į daugelį modelių patenka, kadangi oro įsiurbimo angos būna sumontuotos gana žemai. Tuomet iki variklio nukeliavęs vanduo gali sukelti hidrosmūgį, kurio pasekmės – nepataisomai sugadintas motoras“, – įspėja lenktynininkas.
Jo teigimu, kai bala yra 15 cm ir gilesnė, tokioms sąlygoms specialiai nepritaikytais automobiliais geriau nemėginti laimės, nes pavojus kyla ne tik varikliui. Elektrinė sistema – laidai, generatoriai – taip pat nemėgsta drėgmės. Blogiausia, kad stipriai sudrėkusios elektrinės dalies problemos (supuvę laidai, sugedęs generatorius) gali pasimatyti ne iš karto, o vėliau ir kai mažiausiai tikimasi.
„Visų pirma reikėtų niekuomet nepervertinti savo galimybių ir labai kritiškai apskaičiuoti, kokie automobilio šansai įveikti susidariusią kliūtį. Jeigu priekyje yra automobilių, galima matyti, kokiame gylyje yra ratai, sparnai, čia pats paprasčiausias indikatorius pačiam greitai priimti sprendimą“, – teigia A. Juknevičius.
Jeigu rečiau naudojamame užmiesčio kelyje susidarė gilus vandens telkinys, galima apsidairyti, galbūt yra kitas kelias, galbūt kažkas jau išvažinėjo alternatyvų.
„O kai matyti didelis vandens tūris, gal geriau tiesiog iš naujo įvertinti, ar tikrai būtina ten važiuoti. Ir jeigu jau likimas atveda į tokius kelius, gal reikia pagalvoti apie visureigį“, – šypsosi ilgametis Dakaro ralio dalyvis.
Pranašumas sudėtingesnėmis sąlygomis
Anot sportininko, suprantama, kad per vandens telkinius važiuoti saugiausi yra eksploatuoti sudėtingesnėmis sąlygomis (pavyzdžiui, bekele) tinkami visureigiai, kurie jau nuo konvejerio nurieda paruošti tokiems atvejams – gerokai aukštesni, su aukščiau montuojamais drėgmei jautriais mazgais ir didesnio pravažumo galimybėmis.
Jo teigimu, labai svarbi ir prošvaisa – dar vienas kriterijus, išskiriantis tikrus visureigius iš kitų automobilių. Anot A. Juknevičiaus, netgi dabar populiarūs SUV modeliai dažniausiai apsiriboja iki 20 cm prošvaisa, o tikriesiems visureigiams būdingesnis 25–30 cm aukštis.
„Be kitų konstrukcinių ypatybių, prošvaisa yra vienas svarbiausių automobilio galimybių įveikti duobes ar brastas vertinimo kriterijų. Pavyzdžiui, „Land Rover Defender“ su pneumatine pakaba gali ją pakelti iki 29,1 cm. Tad jeigu jūsų automobilis nė iš tolo nepretenduoja į tokius parametrus, geriau ir nerizikuoti, kad vėliau nekiltų brangių rūpesčių“, – rekomenduoja lenktynininkas.
Naujosios kartos „Defender“ įvardijamas kaip klasikinis automobilio, kurio kelyje apskritai sunku rasti neįveikiamų iššūkių, kadangi jis gali įveikti 90 cm gylio vandens griovį, stabiliai važiuoti beveik bet kokia danga ar išsikepurnėti iš klampiausių purvynų, taip pat vilkti iki 3,5 tonos sveriančią priekabą ar pats pervežti net 900 kg sveriančius krovinius.
Tokias savybes lemia ne tik itin tvirta visureigio konstrukcija, bet ir šiuolaikinių technologijų galimybės – naujoji „Terrain Response 2“ važiavimo kontrolės sistema, suteikianti galimybę tiek rankiniu, tiek elektroniniu būdu nustatyti variklio, pavarų dėžės, važiuoklės ar diferencialų valdymą.
Šios sistemos valdymo elektronika per sekundės dalį įvertina daugybę automobilio jutikliais fiksuojamų duomenų ir nuolat priima optimalų važiavimo sąlygoms algoritmą. Todėl įjungus automatinę parinktį automobilis pats nustato, kokia danga važiuojama, ir atitinkamai optimizuoja susijusių mazgų darbą.
Aktyvavus versijos su montuojama pneumatine pakaba automatines „Terrain Response 2“ sistemos parinktis ir privažiavus vandens telkinį, ji automatiškai pakelia automobilį aukštyn, o veidrodėliuose sumontuoti ultragarso jutikliai nuolat tikrina brastos gylį ir perspėja, kada vandens lygis pasiekia pavojingą ribą. Keturiomis vaizdo kameromis aplink automobilį suprojektuotas vaizdas leidžia nuolat sekti judėjimo progresą.
„Ypač gyvenantiems užmiestyje, turintiems sodybas arba darbo reikalais važinėjantiems sudėtingomis sąlygomis tai tikrai aktualu“, – pažymi A. Juknevičius.
Svarbūs keturi aspektai
Mūsų kraštui vis dar nesvetimos atšiauresnės sąlygos, todėl vairuotojams rekomenduotina neprarasti budrumo nei mieste, nei užmiesčio keliuose. Čia dažniau perteklinio vandens bėdos susijusios su tuo, kad jis kaupiasi asfalte atsirandančiose vėžėse.
Į tokias balas greitai įpuolęs vairuotojas dažniausiai patiria vadinamąjį akvaplanavimo efektą, kai padangų grioveliai visiškai užsipildo vandeniu ir automobilis trumpam tampa inertiškai plaukiantis bei sunkiai valdomas.
A. Juknevičiaus teigimu, norint išvengti šio reiškinio svarbūs keturi aspektai – padangos, pasirinktas saugus greitis, progresyvios automobilio traukos kontrolės sistemos ir vairuotojo patirtis.
„Tokiose situacijose labai svarbu, kad padangos gerai išstumtų vandenį. Vėlgi ant visureigių ratų dažniausiai tokios ir montuojamos – jų tarpeliai ir grioveliai didesni, todėl akvaplanuodamos geriau išstumia vandenį. Be to, naujuose modeliuose, pavyzdžiui „Defender“, traukos kontrolės sistemų kompiuteriai labai padeda vairuotojui net nepapulti į situacijas, kuriose prarandamas sukibimas“, – pažymi sportininkas.
Anot A. Juknevičiaus, bet kuriuo atveju (užfiksuodamas nepalankų orą ir dėl to kylančias pavojingas važiavimo sąlygas) vairuotojas visų pirma turėtų mažinti važiavimo greitį.
