„Pardaviau automobilį, į kurį prieš tai buvau sudėjęs sankabos komplektą. Naudotą, bet gerą. Ir po pardavimo praėjus beveik mėnesiui, skambina naujasis šeimininkas ir prašo iš manęs pinigų naujam smagračiui, nes senasis pradėjo barškėti“, – dalinosi istorija vyras.
Pasak jo, kai automobilis buvo parduodamas, jokių garsų smagratis nekėlė. Tačiau dabar pirkėjas reikalauja sumokėti už remontą, priešingu atveju – grasina teismais.
„Nesuprantu, negi tikrai aš čia dabar turiu dengti tas išlaidas“, – nuostabos neslėpė „Delfi“ skaitytojas.
Kada pardavėjas kaltas?
Kaip „Delfi“ komentavo Ramūnas Mackevičius, „Autopretenzija“ pardavimo vadovas, teismai stoja į pirkėjo pusę tada, kai gedimai būna paslėpti. Kitaip tariant, tokie, kurių bet koks atidus pirkėjas galėjo nepastebėti.
„Kitaip tariant, apžiūrint automobilį paslėptų defektų neišardžius tam tikrų mazgų nustatyti neįmanoma“, – detalizavo pašnekovas.
Anot jo, bene populiariausias paslėptų automobilio defektų maskavimo būdas – įvairūs variklio alyvos ir aušinimo skysčio priedai, juos užmaskuojantys. Vos tik šie skysčiai pakeičiami, trūkumai tuojau ir išlenda.
Visgi, pabrėžė R. Mackevičius, jei defektai akivaizdžiai matomi nenaudojant specialių prietaisų ir nustatomi neturint specialių žinių, pardavėjo kaltės sandoryje nėra. Taip pat jos nėra ir tuo atveju, jeigu defektus pardavėjas įrašė į pirkimo-pardavimo sutartį.
Kartais išlenda ir po kelių metų
Pašnekovas neslėpė, kad vieno vyraujančio laiko, kada „išlenda“ defektai, nėra: nesklandumų su ką tik įsigytu automobiliu gali kilti nuvažiavus ir 50 kilometrų, o kartais prireikia ir kelerių metų.
„Pavyzdžiui, jeigu defektas yra sugadinta ir suveikusi automobilio saugos sistema, kuri po to nebuvo sutvarkyta tinkamai“, – nurodė R. Mackevičius.
Būtent dėl šių aplinkybių, kalbėjo žinovas, sunku nurodyti, kieno pusę dažniau palaiko sprendžiantys tokio tipo ginčus. Kieno tiesa lemia ir tai, kaip paaiškėja, kad automobilis turi defektų bei tai, kiek laiko automobilis buvo eksploatuojamas, kol paaiškėjo, kad turi gedimų.
Kartais grąžina ir automobilį
R. Mackevičius pasakojo, kad tik retais atvejais išlaidų dėl gedimo, dėl kurio pirkėjas kreipėsi į automobilį pardavusį asmenį, suma būna mažesnė nei 1000 eurų.
„Kol kas didžiausia suma, dėl kurios teikėme pretenziją ir klientas atgavo pinigus, buvo 27,5 tūkst. eurų“, – nurodė pašnekovas.
Ir tai dar ne viskas: kaip tikino R. Mackevičius, yra ir tokių atvejų, kai pirkėjas grąžina automobilį su defektais pardavėjui ir šis privalo atiduoti už automobilį sumokėtus pinigus.
Rinktis reikėtų kruopščiai
Kalbėdamas apie tai, kur susidėti saugiklius, kad automobilio pardavėjas neapgautų, R. Mackevičius pabrėžė, kad pirmiausia reikėtų naudoti pirkimo-pardavimo sutarties formą, kurioje – speciali lentelė, leidžianti pažymėti įvairių automobilio mazgų defektus. Tokią sutarties formą galite parsisiųsti čia.
Taip pat, sakė pašnekovas, pravartu būtų išsisaugoti automobilio pardavimo skelbimą. Be to, akcentavo žinovas, sutartyje reikėtų nurodyti visą sumą, kuri mokama už automobilį, o ne jos dalį.
„Taip pat reikėtų pasitikrinti asmens dokumentą to žmogaus, kuriam paduodami pinigai. Jeigu asmuo, kuriam priklauso automobilis, ir asmuo, kuris jį parduoda, skiriasi, tuomet pardavėjas turėtų pateikti notaro patvirtintą įgaliojimą.
Mitu R. Mackevičius vadina ir kalbas, kad jeigu pirkimo-pardavimo sutartyje įrašomas sakinys „su gedimais susipažinau, pretenzijų neturiu“, ieškoti teisybės susidūrus su automobilio defektais nepavyks.
„Toks sakinys prieštarauja įstatymams. Lygiai tas pats būtų, jei parduotumėte indulgenciją, leidžiančią važiuoti per raudoną šviesoforo signalą, o pirkėją sustabdys policija. Juk toks raštas niekuo nepadės ir negalios“, – nurodė R. Mackevičius.
