Automobilis „Leningrad“ buvusios Sovietų Sąjungos automobilizmo istorijoje yra žinomas kaip unikalus ir ypatingas. Ir ne tik todėl, kad buvo vienetiniu gaminiu, savo formomis ir konstrukcija pranokusiu savo laiką, bet ir todėl, kad buvo sukurtas ir pagamintas ne automobilių gamykloje.
Niekam ne paslaptis, kad serijinės gamybos automobiliai Sovietų Sąjungoje nepasižymėjo nei grakštumu, nei dizaino elegancija. Ir ne vien tik todėl, kad tuometinė pokario automobilių pramonė buvo orientuota ne į lengvųjų automobilių gamybą, bet į sunkiasvorės technikos plėtrą.
Pagal tų metų tvarką ir vykdomą uždarą Sovietų Sąjungos politiką, užsienio automobiliams ir automobilizmo naujovėms kelias į socialistinę rinką buvo uždarytas. Automobilių entuziastams, norintiems išskirtinumo, buvo likusios dvi galimybės: arba puikuotis automobiliais, kurie kaip karo grobis buvo atvežti į Sovietų Sąjungą, arba sukonstruoti ir pasidaryti automobilį patiems. Tuo labiau, kad pastarosios galimybės šalies vyriausybė nedraudė ir netgi tuo metu ją skatino.
Kaip bebūtų keista, sunkiais pokario metais, prie valstybinių savanoriškų sporto organizacijų ir autotransporto įmonių kūrėsi automobilių sporto ir technikos klubai bei kolektyvai, kurių tikslas buvo ne tik auto-moto sporto vystymas, bet ir savadarbės technikos kūrimas. Panašiu būdu atsirado ir mūsų minimas automobilis „Leningrad“.
Pradėkime nuo to, kad tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) gyveno, dirbo ir automobilių sportu užsiiminėjo diplomuotas inžinierius konstruktorius Arkadiy Babich. Kaip rašo tuometinė spauda, konstruktorius degte degė noru sukonstruoti ir pasidaryti lenktyninį automobilį. Ir tai jam pavyko.
Paneigiant internetinėje erdvėje publikuojamus teiginius, kad to meto sportiniai automobiliai buvo gaminami namudinėmis sąlygomis, galima sakyti, kad visi konstravimo ir gamybos darbai vykdavo sporto klubuose, organizacijose, arba dirbtuvėse, pavaldžiose valstybinėms organizacijoms. Juk žinant to meto tvarką, privatus asmuo neturėjo jokių galimybių įsigyti ar disponuoti automobilinėmis detalėmis ir mazgais, bei konstrukcinėmis medžiagomis.
Tą galėjo padaryti tik valstybinės organizacijos. Kaip įrodymas, pasitarnauja 1952 m. išduota sąjunginės savanoriškos sporto ir fizkultūros draugijos „Spartak“ Leningrado skyriaus pirmininko pažyma, kurioje konstatuojama, kad mechanikas D. L. Šervud, 1951 m. dalyvavo inžinieriaus Babičiaus lenktyninio automobilio kūrimo darbuose.
Remiantis šia pažyma, darome išvadą, kad A. Babičius prie savo projektų dirbo ne vienas, o finansavimą, dirbtuvių patalpas, reikiamą įrangą ir detales matomai gaudavo per sporto draugiją „Spartak“.
Gaila, kad neišliko informacijos apie pirmąjį inžinieriaus kūrinį. Internete randame tik kelias nuotraukas, kuriose nėra komentarų. Nors ir apie antrąjį Babičiaus sukurtą automobilį taipogi žinoma labai mažai. Minima tik tai, kad jame buvo panaudotas trofėjinis V2 motociklo variklis. Na, o trečiasis Arkadijaus Babičiaus sportinis automobilis, kuris buvo pavadintas jo gimtojo miesto Leningrado vardu, išliko iki šių dienų.
Pagal to meto žiniasklaidos duomenis, šio rodsterio gamyba prasidėjo 1950-ais metais ir truko 2-3 metus, nors įvairiuose internetiniuose šaltiniuose nurodoma, kad automobilio pagaminimo metai – 1956-ieji. Vis tik, remiantis automobilio registracijos pažymėjimu, reikėtų manyti, kad lenktyninis A. Babičiaus automobilis „Leningrad“ buvo pagamintas 1952-ais, o įregistruotas 1953-iais metais.
Visi šiame sportiniame automobilyje sumontuoti mazgai ir detalės buvo serijinės gamybos, naudojami kituose tuo metu Sovietų Sąjungoje gaminamuose automobiliuose. Už pagrindą buvo paimti vyriausybinio limuzino GAZ 12 ZIM-o agregatai ir variklis, tuo metu buvęs galingiausiu lengvojo automobilio varikliu.
Linijinis, šešių cilindrų, 3,5 litrų motoras suteikdavo sportiniam automobiliu 90 AG jėgą ir naudojant trijų pavarų greičių dėžę priversdavo savadarbį automobilį skrieti rekordiniu greičiu.
To įrodymu pasitarnauja straipsnis 1959 m. žurnale „Za ruliom“, kuriame buvo aprašomas neeilinis įvykis, susijęs su automobiliu „Leningrad“. Žurnale buvo publikuota istorija apie tai, kaip inžinierius Arkadijus Babičius savo sukonstruotu automobiliu „Leningrad“ per 20 val. įveikė 2125 km kelią, skiriantį Simferopolį nuo Leningrado (Sankt Peterburgo).
Toje pačioje publikacijoje pažymima, kad automobilio konstruktorius yra gerai žinomas Leningrado miesto sportininkų tarpe ir dalyvavo kuriant vamzdinį rėmą lenktyniniam automobiliui „KVN-2500S“. Šiuo automobiliu lenktynininkai F.Kosenkovas ir A.Silantjevas iškovojo Sovietų Sąjungos čempionų titulus. Beje, konstruktorių dirbtuvės, gaminusios lenktyninius automobilius, buvo Leningrado taksi parke ir skaitėsi šios įmonės padaliniu.
Dar vieną žinutę apie sportinį automobilį „Leningrad“ ir jo konstruktorių A.Babičių randame sovietinėje kino kronikoje. Filmuotuose kadruose – trumpa automobilio istorija ir intriguojantis teiginys, kad šis lenktyninis bolidas lėkdavo daugiau, negu 180 km/h greičiu...
Labai gaila, bet bėgant metams apie šį automobilį ir apie jo konstruktorių informacijos neberandame. Tiesa, 1990 metų pradžioje automobilis „Leningrad“ kartą paminimas spaudoje. Viename iš Sankt Peterburgo (buvusio Leningrado) laikraščių pasirodo skelbimas, kuriame kažkoks Vladimiras Spirinas bando „Leningrad“ parduoti.
Pasak liudininko-pirkėjo, lenktyninis automobilis buvo rastas patenkinamos būklės, bet nevažiuojantis ir jau su pakeistu varikliu. Pakeistasis sunkvežimio GAZ 51 variklis nedaug kuo skiriasi nuo buvusio originalaus GAZ 12 ZIM-o variklio, bet pirkėjus atbaidė ne tai. Ir ne apdailos detalių trūkumas ar parūdijęs kėbulas, o užprašyta per didelė automobilio kaina.
Dar vienas faktas apie šį unikalų automobilį pasirodo jau 2014-ais metais. Internetiniame portale šmėsteli skelbimas apie „Leningrad“ pardavimą. Parduodamas automobilis – apgailėtinos būklės: kėbulo vamzdinis karkasas stipriai prarūdijęs, plieninės vidinės kėbulo plokštės – sutrūnijusios, trūksta daugelio kėbulo dalių ir mechaninių mazgų. Dingusios apdailos detalės, trūksta variklio, išblukusios, perdažytos ir beveik neišlikusios originalios kėbulo spalvos.
Nepaisant to, legendinį automobilį tais pačiais metais įsigyja vilnietis senovinės technikos entuziastas Aleksandras Obymacha ir pargabena jį į Latviją. Kodėl ne į Lietuvą? Kaip sako pats automobilio savininkas, tai buvo padaryta vien tik dėl lankstesnės Latvijos valstybės muitų tvarkos.
Taigi, netrukus prasideda nupirktojo automobilio restauracijos darbai, kurie vyksta net trijose valstybėse: Latvijoje, Lietuvoje ir Čekijoje, t.y. tose šalyse, kur randasi A. Obymachos restauracinių dirbtuvių filialai. „Leningrad“-o prikėlimas naujam gyvenimui truko ilgokai – net šešis metus.
Pirmiausia, dėl to, kad tai nebuvo pagrindinis A. Obymachos restauracinių dirbtuvių projektas, o antra – darbus stabdė techninės informacijos stoka. Kad surinkti visą automobilio techninę informaciją buvo naudojamos visos prieinamos priemonės. Šiam tikslui pasitarnavo netgi ir istorinės nuotraukos.
Viena iš jų – amerikiečių turisto Džono Šulco (John H. Schultz) 1958 metais fotografuota „Leningrad“ nuotrauka buvo panaudota automobilio kėbulo originalios spalvinės gamos atkūrimui.
2020 m. rugpjūčio 1 d. senovinių automobilių parodoje „Nensenstanti Klasika 2020“, Biržuose įvyko legendinio automobilio „Leningrad“ atgimimo debiutas, pelnęs jo savininkui Aleksandrui Obymachai renginio Didijį Prizą (Grand Prix) ir gražiausio automobilio apdovanojimą.
Kiek vėliau, rugpjūčio 22 d. šis automobilis triumfavo senovinių automobilių renginyje „Riga Retro 2020“, laimėdamas gražiausio automobilio titulą. Taip prasidėjo ne tik šio istorijos neįvertinto keturračio gražuolio atgimimas, bet ir žygis po istorinių automobilių parodas.
