B. Vanagas pasakojo, kad viskas prasidėjo žiedinių lenktynių trasoje. Tuomet, būdamas dvidešimties, jis įsigijo pirmąjį lenktyninį automobilį – ryškiai geltoną „Škoda Felicia Cup“ turintį 1,3 l darbinio tūrio variklį. Iš patyrusio lenktynininko ir vieno savo trenerių Alfredo Kudlos įsigytu automobiliu B. Vanagas startavo ir savo pirmosiose lenktynėse – „Škoda“ taurėje.
„General Financing team Pitlane“ pilotas teigė, kad jo karjera prasidėjo pakankamai vėlai – apie 1997-1998 m., mat gokartu galima buvo važiuoti nuo šešerių metų. Ir nors pirmoji treniruotė daug nežadėjo ir baigėsi dideliu nusivylimu, jis džiaugėsi, kad lenktynininko karjera tęsiasi jau daugiau nei dvidešimtmetį.
B. Vanagas pasakojo, jog apskritai savo, kaip lenktynininko, karjerą pradėjo dėl to, kad buvo įsitikinęs, jog yra labai greitas, tačiau jau pirmosios treniruotės metu teko nusileisti ant žemės. Mat po visą dieną trukusių treniruočių Kačerginės „Nemuno žiede“, treneris, jo paprašė įveikti savo greičiausią ratą. Vėliau prie to paties automobilio vairo sėdo treneris ir tą patį ratą įveikė pats. Treneris buvo 10 sekundžių greitesnis.
„Taip tikriausiai jaučiasi nemaža dalis jaunų vairuotojų, kurie galvoja, kad jie moka vairuoti. Ir aš buvau toks. Tik mano pirmoji treniruotė parodė, kad toli gražu taip nėra. Man tai buvo didžiausias įmanomas šokas. Tada supratau, kad aš nemoku vairuoti ir dar reikia labai daug mokytis“, – pasakojo B. Vanagas.
Tiesa, lenktynininkas nuolat treniravosi ir įdėjo daug darbo, todėl jau po 2-3 metų lipo ant nugalėtojų pakylos. B. Vanagas pasakojo, kad nors karjerą pradėjo žiedinių lenktynių trasoje, po trijų metų persiorientavo į ralį ir jį pasiliko kaip pagrindinę discipliną.
„Mane dažnai vadina universaliausiu pilotu Baltijos valstybėse, bet yra vienas principas, kuris sako, kad tai, kas tinka viskam – netinka niekam. Todėl reikia pasirinkti, kokia disciplina yra pagrindinė, o daugelį mano karjeros metų pagrindinė disciplina buvo klasikinis ralis“, – aiškino lenktynininkas.
Nuo 2009 m. B. Vanagas pradėjo dalyvauti ralio maratonuose, periodiškai važiavo ir žiedinėse lenktynėse bei du kartus išplėšė pergalę 1000 km lenktynėse. Taip pat pakankamai gerų rezultatų pilotas yra pasiekęs ir bekelės varžybose.
„Per 20 metų padirbėta tikrai nemažai“, – sakė pilotas.
Jis teigė, kad per visus šiuos metus, praleistus pilotuojant automobilius, jis galėtų parašyti ne vieną knygą apie įvykius prieš, per ir po lenktynių. Vis tik didžiausią įspūdį jam paliko sutikti mokytojai.
„Lenktyniavimo pradžioje turėjau tris itin gerus mokytojus, tai buvo Alfretas Kudla, Valdas Jonušis ir Vytautas Venckūnas. Tai buvo brandūs lenktynininkai, kurie noriai dalinosi savo patirtimi. Turėjau degančias akis ir norą būti greitas, todėl labai gerai, kad šalia buvo žmonės, kurie padėjo pastatyti karjeros pamatus“, – sakė B. Vanagas.
Nors pilotas yra pelnęs nemažai pergalių, prisipažino, jog gyvenime nemažai klydo, o tada iš tų klaidų mokėsi. B. Vanagas džiaugėsi, kad turėjo nemažai gerų mokytojų, tačiau prisiminė, jog tada turėjo ir tvirtą savo nuomonę, kuria kartais labiau pasikliaudavo nei mokytojų pastabomis.
„Dabar manau, kad trenerių reikėjo klausyti labiau, nes tikrai dažnai klysdavau. Dėl to manau, kad turėti gerą trenerį dažnai yra pigiau, nei bandyti kartoti svetimas klaidas“, – sakė lenktynininkas.
Tiesa, kalbėdamas apie klaidas ir įsitikinimus lenktynininkas teigė, jog būtent manymas, kad esi geresnis vairuotojas, nei yra iš tiesų, lemia skaudžiausias vairuotojų klaidas.
„Kada pradedantysis vairuotojas išvažiuoja į gatvę, jis paprastai būna savikritiškas, tačiau kiek daugiau pasivažinėjęs, jis jau pradeda galvoti, kad jis moka vairuoti. Būtent tada prasideda skaudžiausios ir baisiausios avarijos. Vairuotojo reikia bijoti ne tada, kai jis pirmą dieną išvažiuoja į gatvę, o tada, kai jis pradeda galvoti, kad jau išmoko vairuoti“, – teigė B. Vanagas.
Benediktas Vanagas kovo 16 d. švenčia 42 metų gimtadienį.
