Su V. Keturka susitinkome vienoje Vilniaus gatvių. Kalbėtis prisėdome tiesiog ant šaligatvio krašto, prieš akis pasilikę juodą lyg naktis 1978 m. laidos „Datsun“. Kol vaikinas pasakojo šio modelio istoriją, visi, kas važiuovo pro šalį, akimirkai stabtelėdavo ir akylai nužiūrėdavo „Datsun“ linijas. V. Keturka sugebėjo išlaikyti tradicines šio modelio formas, o drauge – modifikuoti modelį remdamasis šiuolaikinėmis tendencijomis: sumontuoti plačius didelius ratlankius ir pneumatinę važiuoklę, leidžiančią „Datsun“ kaip reikiant pažeminti.
Nusipirko rūdis ir skyles
„Visą savo gyvenimą buvau vokiškų automobilių gerbėjas. Turėjau „Volkswagen Scirocco“, porą „Corrado“. Ir nesinorėjo nė vieno standartinio – visi buvo modifikuoti. Kai pardaviau paskutinį „Corrado“, pasakiau, kad gana projektų“, – sakė V. Keturka.
Jei domitės eismo, automobilių, motociklų naujienomis, kviečiame prisijungti prie DELFI Auto gerbėjų būrio „Facebook“!
Tačiau „gana“ buvo neilgam, mat po kurio laiko jis sulaukė bičiulio skambučio ir nuorodos į skelbimą su parduodamu „Datsun 280Z“. Kodėl „Datsun“? V. Keturka aiškino, kad kažkada pamatęs šio modelio nuotraukas internete sau pažadėjo, kad tokį turės.
„Permečiau akimis skelbimą – kiauras lyg rėtis. Ir už 9 tūkst. litų. Bet vis tiek nusprendžiau, kad reikia pagalvoti. Pasiskambinau pardavėjui, išsiklausinėjau visko, o jis man pasakė, kad jeigu „turiu rankas ir suvirinimo aparatą“, pasidarysiu. Pagalvojau, kad kaip tik man, ir nusipirkau nė nepasižiūrėjęs į pirkinį“, – juokėsi vaikinas, pridūręs, kad iš pažiūros baisus „Datsun“ dar ir užsivedė.
Atidžiau įsigytą automobilį pašnekovas apžiūrėjo parsivežęs į Vilnių. Tiesa, apžiūra nepradžiugino.
„Pakėliau kilimą, o ten pro skyles matau garažo grindis. Pakeliu kapotą – žibintai krenta lauk, nebesilaiko. Visur skylės, rūdys, priekiniai sparnai ir durelės primena aliuminio foliją, o ne metalą. Tikrai susinervinau. Uždariau garažo duris ir nesirodžiau kokius tris mėnesius“, – prisipažino V. Keturka.
Pirkinį jis dar spėjo parodyti savo seneliui, kuris patapšnojo vaikinui per petį ir nuramino, kad rūdžių kalną prikelti gyvenimui jam tikrai pavyks.
Kėbului „prikelti“ – 3 metai
Automobilio restauravimas prasidėjo nuo kėbulo. Vaikinas garaže pasigamino laikiklį, kad galėtų „Datsun“ pakelti aukštyn ir sukti ratu aplink savo ašį. Tuomet visą išrinko ir ėmėsi išpuvusių, surūdijusių, vietų. Šias pjovė, o išpjautas detales pasiliko, mat, kaip sako pats, pagal jas iš gero metalo pasigamino naujas, tvirtas.
„Taip gabaliukas po gabaliuko ir lipdžiau automobilį, rankomis, plaktuku kantriai kaliau, lanksčiau, dėliojau. Čia nebuvo tas atvejis, kai gali nusipirkti remonto komplektą ir jį įvirinti į reikiamą vietą, čia remonto komplektą teko pasigaminti pačiam“, – šypsojosi pašnekovas.
Sudėtingiausia vieta jis vadina automobilio dugną, kur teko kaip reikiant pasistengti, kad išpjaunant surūdijusį metalą ir virinant naują, nepersisuktų visas kėbulas.
Priekinius sparnus, automobilio dureles V. Keturka ryžosi pasigaminti iš stiklo pluošto, mat savarankiškai išsilankstyti naujas duris ar sparnus būtų buvę per sudėtinga. Dviejų variklio gaubtų prireikė ir restauruojant „Datsun“ kapotą. Maždaug trijų mėnesių prireikė tam, kad pavyktų suformuoti simetriškas platintas arkas, po kuriomis turėjo tilpti R17 dydžio ratlankiai, mat, sakė V. Keturka, jis iš karto nusprendė, kad automobilis turės būti daugiau nei tik restauruotas „Datsun“.
„Kol sutvarkiau automobilio kėbulą, praėjo maždaug treji metai. Žinoma, buvo galima padaryti viską greičiau, tačiau aš dirbdavau vakarais, po darbo. Be to, buvau sau pasižadėjęs, kad dirbsiu tik tada, kai turiu noro ir esu geros nuotaikos, mat kažką darant per prievartą, ilgainiui prie to darbo vėl tenka grįžti“, – aiškino automobilininkas prisipažinęs, kad jį ypatingai sužavėjo „Datsun“ surinkimo kokybė.
Teko siūti pačiam
Pašnekovas neslėpė, kad teko nemažai pavargti ieškant originalių, „Datsun“ tinkamų, dalių. Kai ką įsigijo iš Prienuose dirbančio, Lietuvos „Datsun“ tėvu praminto, Romo Tamulevičiaus, dalį rado naršydamas „Ebay“.
Variklio skyrius – beveik originalus. V. Keturka sakė, kad čia pasistengė tik tiek, kiek reikėjo, kad senas variklis tvarkingai veiktų, bei sumontavo programuojamą variklio valdymo kompiuterį. Pastarasis leido atsisakyti kelių prastai veikusių detalių, o ateityje, aiškino pašnekovas, pravers norint, kad automobilis važiuotų greičiau.
Dar pusmečio prireikė automobilio kėbulo perdažymui. Vaikinas sakė, kad kokia spalva dažyti „Datsun“ ilgai nesvarstė – iš anksto žinojo, kad automobilis turi būti juodas. Ir kai jau atrodytų, kad „Datsun“ galėjo išvažiuoti į gatves, V. Keturka šį dar paliko stovėti garaže – reikėjo pasiūti saloną.
„Norėjosi išlaikyti klasikines formas, bet nebuvo lengva. Pavyzdžiui, kilimas buvo sutrūnijęs taip, kad jį visą išėmiau po gabalėlį. Tada dėliojau, karpiau popierių ir vežiau siuvėjui. Sėdynė buvo tiek išdėvėta, kad bijojau, jog nepavyks atkurti jos formos. Bet viskas pavyko“, – pasakojo vaikinas.
Kadangi siuvėjas automobilio gyvai nematė, tačiau turėjo jam pasiūti reikiamas detales, V. Keturka paprašė, kad tokios dalys, kaip, pavyzdžiui, kilimas, būtų kiek didesnės nei reikia.
„Žinojau, kad atitaikyti dydžius idealiai bus sudėtinga, todėl grįžau namo, išsimatavau, išsikirpau ir sėdau prie siuvimo mašinos apsiūti kraštų“, – atskleidė pašnekovas.
Pneumatinę važiuoklę pasigamino pats
Nors kėbulo restauravimui V. Keturkai prireikė trejų metų, idėjos žeminti automobilio važiuoklę jis neatsisakė. Kaip aiškina pats, norėjo žemo, plataus automobilio, o drauge – įvažiuoti į garažą, pravažiuoti, kur reikia, ir neapgadinti nei kėbulo, nei automobilio dugno.
„Kadangi tai ne „Golf“ ir ne „Audi“, kur parduotuvėje gali nusipirkti visko, ko reikia, teko gerokai pasukti galvą ir improvizuoti. Reikalingas detales išsitekinau, prisitaikiau oro pagalves važiuoklei. Kompresorių užsisakiau iš JAV, o pneumatinei sistemai reikalingas žarneles nusipirkau išsirinkęs iš naudojamų pneumatinėse staklėse“, – pasakojo auksarankis.
Pneumatinei važiuoklei reikalingų detalių vaikinas rado tiek technikos parduotuvėse, tiek „Ebay“, o pats susikonstravo vožtuvų valdymo bloką, valdantį pagalves važiuoklėje bei paskirstantį orą tarp ašių, ir aukščio daviklius.
„Norėjau, kad ši sistema neatrodytų tarsi svetimkūnis 1978 m. laidos modelyje, tad visas valdymo rankenėles įsirengiau salone, centrinėje konsolėje. Ir pasirūpinau, kad visiškai nuleistas automobilis dar galėtų riedėti, t. y., jei pneumatinė važiuoklė sugestų, aš dar galėčiau automobilį užsivaryti ant priekabos“, – aiškino pašnekovas.
Ratlankiai sukėlė audrą
Ratlankiai, sumontuoti ant „Datsun“, pasak V. Keturkos yra tapę „raudona tema“. Visiškai neseniai vaikinas nuskynė geriausio japoniško modelio apdovanojimą automobilių kultūros festivalyje „Chill'n'Grill“. Tuoj po to kilo daug diskusijų, kodėl išskirtinį automobilį turintis žmogus nusprendė jam sumontuoti nevertinamus, gana prastos kokybės, „Japan Racing“ bendrovės pagamintus ratlankius. Bet V. Keturka visus ramina: planuose nauji – įspūdingesni ir geresni.
„Visiems kyla klausimų, kodėl susimontavau šituos ratus. Bet jie atsirado dieną po to, kai nusipirkau „Datsun“, taip pat ir padangos. Man tiesiog reikėjo R17 dydžio ratlankių, pagal kuriuos galėčiau susiformuoti platesnes arkas, ieškojau greito sprendimo. Visą laiką žinojau, kad man reikės kitų ratlankių“, – paslaptį atskleidė pašnekovas.
V. Keturka prisipažino, kad taupo CCW bendrovės gaminamiems ratlankiams. Jis neslepia, kad vaizdas iš esmės nesikeis, mat vaikinas nusižiūrėti ratai – panašaus dizaino.
Dėmesys ne tik džiugina
Po ketverių metų, praleistų restauruojant, modifikuojant, kuriant automobilį, kiekvienas išvažiavimas į gatvę, neslėpė V. Keturka, yra įsimintinas.
„Prasideda chaosas, nes visi stengiasi atsidurti kuo arčiau mano mašinos. Autostradoje žmonės netingi pristabdyti, pakelti nykštį aukštyn“, – pasakojo vaikinas.
Tiesa, toks dėmesys yra ir šiek tiek pavojingas, mat, sakė V. Keturka, baisu, kad kas nors gali ko nors nepamatyti, užsižiopsoti ir retą automobilį sudaužyti. Tai priežastis, kodėl išvažiavęs į gatvę su „Datsun 280Z“, vaikinas važinėja ramiai, be reikalo neminkydamas akceleratoriaus, ir atsargiai.
