Jie taip pat paskelbė ir viešą kreipimąsi, po kuriuo ragino pasirašyti visus nepatenkintus įprasta daugumoje transporto įmonių vairuotojų darbo apmokėjimo sistema. Nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ atsakė į tai taip pat keliais viešais pareiškimas, kur pažymėjo, jog tokia profsąjungų pozicija paskatins Lietuvos vairuotojus ieškotis darbo vakaruose, o tai, anot „Linavos“, reikš sektoriaus bankrotą. Po pirmo profsąjungų pareiškimo praėjo keli mėnesiai, tačiau aštrūs diskusijos „kampai“ tebėra nenugludinti.

Profsąjungų argumentai

Krovininio autotransporto darbuotojų profsąjunga mėgina įtikinti Vyriausybę, jog esant tokiai vairuotojų darbo apmokėjimo sistemai, kokia yra dabar ( t.y. mažiems atskaitymams į socialinio draudimo fondą), pensinio amžiaus sulaukęs tolimųjų reisų vairuotojai tegaus apie 150 eurų pensijos (jei iš viso gaus). „Sodros“ duomenimis, tūkstančiai tolimųjų reisų vairuotojų neturi pakankamo pensijai gauti darbo stažo. Pagal galiojančią tvarką dienpinigiai nėra apmokestinami socialinio draudimo mokesčiais, vadinasi, „Sodra“ jokių pinigų negauna, o visas išdirbtas laikas, kai vairuotojų gaunamos pajamos buvo mažesnės, nei priklauso, į darbo stažą neįskaičiuojamas.

Profsąjungų nuomone, vairuotojams gresia ne šiaip maža pensija – jie iš viso gali neturėti teisės į pensiją. Šiuo metu Lietuvoje būtinasis darbo stažas yra 35 metai. Kokia ateitis laukia žmonių, kurie visą gyvenimą dirbo vairuotojais, bet oficialiai sukaupė tik 30 metų stažo? Kiek dar jiems teks „sukti baranką“, kol jie galės ramiai išeiti į užtarnautą poilsį?

norfa, sunkvežimis,
„Linava“ siūlo grąžinti buvusią tvarką

Kovo pabaigoje įvyko Trišalės tarybos posėdis, kurio metu „Linavos“ prezidentas Erlandas Mikėnas išsakė vežėjų poziciją. Jis pareiškė, jog įvairios vairuotojų darbo apmokėjimo sistemos interpretacijos „kelia keblumų Lietuvos vežėjams“. Niekam ne paslaptis, jog Europos klientai moka Lietuvos vežėjams mažiau, nei konkurentams iš vakarų, bet to, lietuviams tenka dirbti vienodomis sąlygomis (t.y. mokėti savo darbuotojams tuos pačius minimalius valandinius atlyginimus, kokius gauna Vakarų Europos šalių vairuotojai). E. Mikėno teigimu, nesąžiningų vežėjų, kurie su savo vairuotojais elgiasi negarbingai, yra vienetai, todėl iš tų pavyzdžių daryti išvadas apie visą sektorių yra neteisinga. E. Mikėnas pritarė pasiūlymui atšaukti praėjusių metų vasarą priimtą nutarimą, kuriuo vairuotojams, dirbantiems Europoje, buvo numatyta mokėti ne daugiau kaip 10 eurų dienpiginių per parą.

Jis taip pat palaikė idėją grąžinti buvusią dienpinigių mokėjimo tvarką. Tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo taisyklėse dienpinigiai (maksimalios sumos) yra išdiferencijuoti pagal šalis, į kurias darbuotojai komandiruojami. Trišalėje taryboje buvo sutarta nustatyti mažiausias dienpinigių ribas – tai turėtų būti 50% nuo vyriausybės nustatyto maksimumo. Tarkim, siunčiant vairuotoją į Čekiją, jam turėtų būti mokama mažiausiai 16 eurų į dieną, siunčiant į Estiją – 22 eurus į dieną, į Belgiją – 28,5 euro į dieną. Tačiau kol kas diskutuoti apie galutines dienpinigių sumas per anksti, nes šis klausimas „pakibo“ Europos Parlamente kartu su „Mobilumo paketu“.

Atsisakyti grynųjų per anksti

Trečiasis Trišalės tarybos dalyvis – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – kol kas turi vienintelį pasiūlymą: tolimųjų reisų vairuotojams grynaisiais duoti ne daugiau 100 eurų per mėnesį. Tačiau „Linava“ su šiuo pasiūlymu nesutinka.

Asociacijos „Linava“ prezidiumo narys Artūras Telmentas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje jokiais būdais nėra apribotas atsiskaitymas grynaisiais pinigais, tad kodėl transporto sektorius turėtų būti vienintelis, kur toks draudimas įsigaliotų? Be to, vežėjų gyvenime būna situacijų, kuomet išsiversti be grynųjų neįmanoma. „Juk daugelyje šalių net baudas gali susimokėti tik grynaisiais, o jei jų neturi, tai tavo problemos. Užrakinama mašina ir prašoma paskambinti, kai turėsi grynųjų“, – sako A. Telmentas.

Kitas pavyzdys – Lietuvoje dirbantys užsieniečiai nori apmokėjimo grynaisiais. „Jei už atliktą darbą jam reikia sumokėti 2000 eurų, buhalterė gali pervesti pinigus į kortelę, tačiau prieš išvykdamas žmogus dažnai nori pinigus išsigryninti, tačiau maksimali suma yra 1500 eurų per parą. Vadinasi, norėdamas išgryninti visus į kortelę jam pervestus pinigus, žmogus turi dar kelias dienas pasilikti Lietuvoje, gyventi viešbutyje, užuot važiavęs namo pas šeimą“, – sako A. Telmentas.

Kieno pusėje persvara?

Šiuo metu „Linava“ vienija apie 1000 transporto įmonių, kai kurios įmonės valdo kelių tūkstančių vilkikų parkus. Tuo tarpu šakinė profsąjunga vienija apie 1000 vairuotojų. Be kita ko, diskusijoje dėl darbo apmokėjimo jų pozicijos ženkliai skiriasi. Dauguma vairuotojų sutarčių iš viso neskaito ir stengiasi likti įvykių nuošalyje. Daugelį vairuotojų esama sistema „bazė + dienpinigiai“ visiškai tenkina – ypač buvusius ugniagesius ar policininkus, kurie išėję į pensiją, pakeičia profesiją ir tampa tolimųjų reisų vairuotojais. Jie nemato reikalo dalintis su „Sodra“ savo pajamomis. Yra ir tokių, kurie tikisi sulaukti pensijos Lietuvoje, bet jų yra mažuma.

„Jei iki vasaros tolimųjų reisų vairuotojų darbo apmokėjimo tvarka nepasikeis, mes išeisime į gatves“, – sako „Solidarumo“ pirmininkas Gintaras Kondrackis. Kuo tai gali grėsti vežėjams? Kiekviena vilkiko prastovos diena – mažiausiai 100 eurų nuostolis (neskaitant galimų netesybų užsakovui).

Kiek kainuoja darbo vieta

Jei norime suprasti, kodėl profsąjungos ir darbdaviai niekaip negali susitarti, pamėginkime išsiaiškinti, apie kokias sumas sukasi diskusija. „SoDra“ mokesčių skaičiuoklė turėtų padėti „sudėlioti visus taškus ant i“.

Dabar galiojantys įstatymai numato, kad jeigu atostogų metu vairuotojui reikia mokėti „į rankas“ bazinius 450 eurų (kitaip tariant tuos 1,3 minimumo „popieriuje“), darbdavys turi turėti beveik 700 eurų (vairuotojo „grynam“ atlyginimui ir privalomiems mokesčiams). Profsąjungos siūlo skaičiuoti taip vadinamą „bazę“ ne nuo oficialaus minimalaus atlyginimo, bet nuo vidutinio šalies atlyginimo. Šiuo metu šis statistinis vidurkis siekia beveik 900 eurų „popieriuje“. Padauginus šią sumą iš 1,3, gauname 1150. „Į rankas“ vairuotojas gautų apie 900 eurų. Jei kalbėtume apie apvalią 1000 eurų sumą „į rankas“, kalkuliatorius mums sako, jog darbdaviui tai atsieitų 1726 eurų į mėnesį. Padauginkime šią sumą iš vairuotojų skaičiaus įmonėje, pridėkime visą likusį personalą (dispečerius, ekspeditorius ir t.t.) – kur ir kaip vežėjai turi uždirbti tokius pinigus? Reikia nepamiršti, kad šiais laikais retas vairuotojas sutinka dirbti už 1000 eurų „į rankas“! Todėl nenuostabu, kad profsąjungų ir darbdavių interesai kaip du upės krantai – niekada nesusisieks.

Beje, artimiausia Lietuvos kaimynė – Lenkija – laikosi tos pačios tolimųjų reisų vairuotojų darbo apmokėjimo sistemos. Bazinis atlyginimas čia vadinamas „podstava“, o dienpinigiai – „dieta“. Lenkijoje dienpinigiai taip pat nėra apmokestinami socialinio draudimo mokesčiais, dienpinigių suma siekia apie ¾ vairuotojo uždarbio. Tad ko benorėtų darbdaviai ar profsąjungos, mūsų regione darbuotojų samdos ir darbo užmokesčio sąlygas diktuoja ne tik įstatymai, bet ir rinka, laisvoji konkurencija ir darbo jėgos migracija iš rytų į vakarus. Beje, neseniai apie tolimųjų reisų vairuotojų trūkumą prabilo Ukrainos vežėjai.