Kuris jų tinkamiausias verslui? Ne įspūdingų aukštumų pasiekusiam verslininkui, o kasdienėms vadybininkų ar vadovų kelionėms. Ieškome automobilio, kuris leidžia geriausiai atlikti kasdienes pareigas ir taip pat suteikia didžiausią naudą įmonei, o darbuotojui – komfortą bei pasitenkinimą kelyje.
Tai aiškinasi į vertinimo komisiją pasikviesti verslo profesionalai ir automobilių fanatikai: Vytautas Bučinskas, bendrovės „Teo LT“ rizikų valdymo vadovas, ir Laimonas Belickas, „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialo vadovas.
Vytautas Bučinskas: „Fiat Tipo“ dizainas tikrai vykęs: automobilis dailus, kėbulas išbaigtas ir neperkrautas nereikalingomis linijomis bei detalėmis. Pigiausia „Fiat Tipo“ versija kainuoja tik 10 tūkst. 990 eurų, tad jaučiama, kad jis kurtas griežtai laikantis biudžeto.
Viduje – daug juodos ir kietos plastmasės be dizaino vingrybių. Tokios pačios kietos ir neišvaizdžios durelių apdailos medžiagos. Ergonomika nebloga, tačiau robotizuotos pavarų dėžės rankena yra per aukšta ir įrengta per toli nuo vairuotojo. Gerai, kad vairas reguliuojasi ir į aukštį, o sėdynė nusileidžia žemyn, tad tinkamą vairavimo padėtį galima nesunkiai rasti.
Aišku, tai ne „premium“ segmentas, bet šiais laikais net ir bazinėje komplektacijoje norėtųsi rasti klimato kontrolę, o ne oro kondicionierių su šliaužtuku valdomu oro srauto skirstytuvu. Kas tai? Markės atpažinimo išdaiga ar retro stilius?
Automatinės pavarų dėžės parametrai taip pat nesužavėjo. Judant eismo spūstyje ir vos vos spaudžiant akseleratorių, justi trūkčiojimai, bet stipriau užmynus variklis pakaukia, pavarų dėžė uždelsia. Švelniai spaudžiant stabdžių pedalą, automobilis net nestoja. Spustelėjus dar milimetrą, jau žviegia padangos.
Pastebėjau ir dar kelias inžinierių neišbaigtas smulkmenas. Mygtukas, įtaisytas išorinėje durų rankenėlėje, ilgai nelaikys. Žiemą prišals taip, kad durys neužsidarys. Beje, esu turėjęs „Fiat“. Tai buvo vienintelė mano mašina, kurios durelės gerai pašalus neužsidarydavo. Tekdavo važiuoti į darbą viena ranka laikant dureles, o kita vairuojant. Ne pats maloniausias jausmas.
Pamenu kartą važiavom trise ir visi laikėm viena ranka savo pusės dureles. Reziumuojant, „Fiat Tipo“ – gražus automobilis su didele bagažine, kurio kaina labai konkurencinga, bet teks susitaikyti su kai kuriais trūkumais.
Patirtį pavažinėjus „Hyundai Ioniq“ galima apibūdinti dviem žodžiais – maloniai nustebino. Tai lyg kosminio laivo, kupė ir universalo derinys. Viskas kokybiška ir patogu. Na, žinoma, korėjiečiai perspaudė su išorės dizainu, jų parinktos plastiko medžiagų spalvos ir tekstūros atrodo keistokai. Viskas gražu, neįprasta, bet neapleidžia jausmas, kad tai kažkur jau mačiau. Ar kartais ne „Toyota Prius“, o gal „Honda Civic“ ar „Chevrolet Volt“?
Visiškai nepatiko ratlankių dizainas. Apskritai daugumos hibridų ir praktiškai visų elektromobilių ratai kažkodėl yra lyg iš labiausiai nevykusių dizainerių konkurso nugalėtojų serijos. Geresnė aerodinamika? Sakykim, taip.
Vidus, mano galva, puikus: plastikas minkštas, įdomios tekstūros. Porankiai, pavarų perjungimo svirtis, rankenėlės, sėdynės, jų forma – viskas savo vietoje ir patogu. Vairo formą ir lietimo pojūtį galima būtų vadinti idealu. Kažką panašaus buvau patyręs nebent „premium“ segmente ir gal tik tame, kurio groteles puošia 4 žiedai.
Įrangos tiek, kad reikia laiko viską išmaigyti ir peržiūrėti parametrus. Prietaisų skydelis vertas pagyrimo, informacija pateikta aiškiai. Centrinis ekranas – be priekaištų ir kaip tik po ranka. Labai patogu ir neatitraukia dėmesio nuo kelio. Puikiai veikianti klimato kontrolė: sakyčiau, viena iš nedaugelio šiuolaikinių sistemų, kurios nesušaldo vairuotojo kojų.
Dar įdomi „Driver only“ klimato kontrolės funkcija, kai šildoma tik vairuotojo darbo vieta. Matyt, tai taupo energiją. Nustebino ir mobiliojo telefono belaidis kroviklis – pasakiškai patogus ir šiais laikais būtinas sprendimas.
O tarp keistenybių paminėčiau „kojinį“ rankinį stabdį. Aišku, priprasti galima prie visko, bet kas jį sugalvojo? Prie visos gausios įrangos elektrinis rankinis būtų nepamaišęs, dar geriau su „autohold“ funkcija. Kaip „Hyundai Ioniq“ važiuoja? Normaliai. Švelniai elgiantis su akceleratoriumi galima kurį laiką važiuoti tik elektrine pavara.
Bandant įsibėgėti labai intensyvaus spurto iš 1,6 litro variklio tikėtis nereikia, o jis dar ir ūžia gana garsiai. Bet su srautu judi be problemų, ramiai važiuojant girdisi tik žieminių padangų keliamas triukšmas. Per centrą neskubant pavyko pervažiuoti vien elektriniu režimu. Susidarė įspūdis, kad baterija turi būti talpi. Todėl šiek tiek keista, kodėl negalima įveikti daugiau kilometrų vien elektra?
Arba aš tokios parinkties neradau. Man atrodo, kad konkurentų hibridiniai modeliai dažniau ir daugiau išnaudoja vien elektros variklį. Bandymo metu pavyko pasiekti 4,8 l/100 km sąnaudas, o tai labai geras rezultatas. Kainos prasideda nuo 23 tūkst. 990 eurų. Tokios sumos pakaktų nupirkti du „Fiat Tipo“ ir dar liks benzinui.
Apibūdinti trečiam pretendentui „Nissan Leaf“ jau reikia trijų žodžių – beveik viskas kitaip. Variklio nesimato, bako nėra, „užpylimas“ per priekį ir jokio garso. Vietoje pavarų svirties – kažkokia skraidanti lėkštė. Paspaudus „Start“ mygtuką nesuurzgia variklis, o pasigirsta rytietiška melodija. Ta tyla suglumina bene labiausiai.
Elektros variklio sukimo momentas vertas įvertinimo „Oho“. Pagreitis nėra labai įspūdingas, bet sukimo momentas nuo 0 sūkių yra kažkas tokio. Maloniai nuteikia ir automobilio valdomumas. Kadangi čia viskas „ant elektros“, tai, regis, nei ryšio su keliu nebus, nei prietaisai veiks normaliai. Paaiškėjo, kad automobilis labai gerai jaučiamas, valdomas, puikiai elgiasi posūkiuose. Matyt, papildomo stabilumo suteikia dugne patalpinta nelengva baterija.
Maloniai nustebina ir salono erdvė. Ergonomika gera, nors čia viskas kitaip. Laimė, gana greitai galima susigaudyti, kaip veikia prietaisai, ką kada spausti. Matomumas geras, netgi platūs priekiniai statramsčiai netrukdo. Keista, bet nuolat stebėjau, kaip važiuoju, kiek kilometrų dar galiu įveikti. Smegenys, regis, automatiškai įjungia „Eco“ režimą.
O kaip smagu, kai atleidus greičio pedalą ir švelniai paspaudus stabdį užsidega regeneracijos piktogramos.
Deja, yra ir trūkumų. Pirmiausia – „kojinis“ rankinis stabdis. Kas jį sugalvojo, kam, kodėl jis dar vis montuojamas? Antra – nereguliuojamas į gylį vairas. Na, taip, šitame automobilyje įsitaisyti patogiai tikrai nesudėtinga, bet man trūksta kokio centimetro. Trečia – „Start“ mygtukas. Kodėl jį reikėjo paslėpti ten, kur nesimato, kur nepatogu pasiekti ranka?
Visa kita puiku, o apie trūkumus pamiršti pamatęs, kad per smagią kelionę išnaudojai „degalų“ už 1 eurą ir užauginai 3 medžius. Kaina? Nuo 34 tūkst. 50 eurų. Arba 3,5 „Fiat Tipo“ ir 1,3 „Ioniq“. Reikia labai gerai paskaičiuoti, ar toks automobilis bus tinkamas verslui.
Laimonas Belickas: „Fiat Tipo“ – gera viešnia iš praeities. Šis italų kūrinys neturi daug itališko spindesio, kuriuo pasižymi kiti „Fiat“ modeliai. Darbinis arklys už pavergiančią kainą!
„Hyundai Ioniq“ prilygsta maloniam siurprizui. Ir ne todėl, kad teko vairuoti po „Fiat“. Tai įdomi hibrido modifikacija kasdienybei. Miesto spūstyje malonu nejusti motoro gausmo, o akceleruojant žinoti, kad baterija neišsikraus.
Elektromobilis „Nissan Leaf“ mieste – savaime įdomu ir malonu. Tyli, bet užtikrinta trauka, pakankamai manevringas automobilis. Tačiau šiais laikais iš elektromobilio tikiesi daugiau: tiek ergonomikos, tiek ir techninių parametrų. Deja, elektromobilio pranašumai nekompensuoja prasto išorės bei vidaus stiliaus. Inovacija, kaskart prie jos prisilietus, turi būti inovatyvi: tiek salonas, tiek prietaisų skydelis, tiek ir bendra išvaizda.
