Henris garsėja savo motociklizmo filosofija, kartais ciniška, bet iš tiesų labai objektyvia nuomone apie motociklizmo judėjimą ir tendencijas. Jūsų dėmesiui – išskirtinis H. Cole interviu specialiai žurnalui „Biker Baltics LT“.
„Sugauti“ žymųjį keliautoją nebuvo lengva net ir šiais interneto ir socialinių tinklų laikais. Keletą mėnesių trukę interviu derinimai nenuėjo niekais. Interviu įvyks telefonu. Uždavus pirmąjį klausimą, Henris paprašė palaukti kol išeis į balkoną. Ragelyje suaidėjo Londono gatvės garsai, trakštelėjo žiebtuvėlis, pasigirdo išpučiamas dūmas ir pokalbis prasidėjo.
- Amerikiečių rašytojas Robertas Pirsigas (angl. Robert M. Pirsig) savo knygoje „Dzenas ir motociklo priežiūros menas“ pateikė klausimą: „Kas yra motociklizmas?“ Ar esate sau uždavęs tokį klausimą?
- Žinoma, kasdien! Asmeniškai man, motociklizmas reiškia dalyvavimą kelionėje, būvimą kažkuo daugiau nei pasyviu stebėtoju, koks būni vairuojant automobilį. Man tai laisvė, individualizmas. Viskas, kas taip sunku šiame prisitaikėliškame pasaulyje. Motociklizmas – savęs atradimas. Manau, kad daugelis mėgsta važiuoti motociklais, nes tuo metu jaučiasi pasaulinės bendruomenės dalimi, stipriais saitais susietų dvasių bendruomenės dalimi. Juk kiekvienas turime priežastį, kodėl renkamės būtent motociklus. Kiekvienas žmogus jaučia aistrą skirtingiems dalykams. Tačiau jeigu netenki gyvenimo aistros, nesvarbu kokia ji bebūtų, tu esi praktiškai miręs.
- Kokie jūsų lūkesčiai motociklizmui?
- Žinote, iš gyvenimo nesitikiu nieko. Juk jis bus toks, kokį susikursi. Tačiau svajoju rasti daugiau laiko savęs pažinimui. O man tai geriausiai daryti ant motociklo, nes toks mano gyvenimo būdas. Lygiai taip pat kai kurie paskiria savo gyvenimą buriavimui ar vysto kitokius pomėgius. Mano gyvenimas kuriasi aplink motociklus.
- Taip, turbūt sutinku. Atnaujindamas motociklą tu atgaivini savo sielą. Taip pat, dar kažką ir sukuri. O jeigu pažvelgsime giliau, po savęs palieki kažką, lyg palikimą, kas primins tave kitiems, kai tavęs jau nebebus. Tvarkydamas motociklą tu tuo pačiu dvasiškai tobulini ir save, gali į viską pasižiūrėti iš kitos pusės, apgalvoti, kažką pasiekti. Juk prieš tavo akis vyksta kūrimo procesas! Įdėjus milžiniškas pastangas ir daugybę sunkaus darbo, galiausiai liksi patenkintas rezultatu. Taigi, sutinku – taisydamas motociklą taip pat taisai ir save.
- Kaip manote, ar motociklininkas turėtų būti taip pat ir mechanikas? Kiek stipriai jis turėtų pažinti savo motociklo techninius aspektus?
- Manau, kad egzistuoja dviejų rūšių motociklininkai – tie, kurie nuėję į parduotuvę nusiperka Yamaha R-1 ir su juo važinėja. Taip pat yra ir kiti, kurie daržinėje ar sename garaže rado surūdijusį rėmą su pasenusiu varikliu ir mėgaujasi motociklizmu visais įmanomais būdais – ieško informacijos, atnaujina, įsitraukia į motociklo bei savęs taisymą, bei, galiausiai, mėgaujasi pačiu važiavimu. Manau, kad gyvenime abu motociklininkų tipus reiktų suderinti. Jei turi motociklą, ant kurio sėdi, paspaudi „start“ mygtuką ir važiuoji, o šalia dar kelis skirtingo stovio nevažiuojančius motociklus, prie kurių gali dirbti, tada gali būti abiejų tipų motociklininkais vienu metu.
- Kada supratote, kad motociklai užims svarbią dalį visame jūsų gyvenime?
- Man tada buvo aštuoneri ir tėvas nusivežė pas senelio brolį. Jis buvo ekscentriškas, gyveno Liverpulyje ir svarbiausias dalykas jo gyvenime buvo garažas. Nors ir prastai pamenu, tačiau tame garaže buvo gal penkiolika senovinių britiškų motociklų. Prisimenu „Ariel", „BSA“ ir „Brough Superior“. Jis jais net nevažinėdavo, tiesiog tąkart atidarė garažą ir leido man eiti juos apžiūrėti. Tada mane pavergė tas vaizdas, gimiau kaip baikeris. Tas garažas turėjo kažką nepamirštamo.
- Kaip jūsų hobis tapo darbu?
- Tam prireikė labai daug laiko. Net 32 metus kūriau televizijos laidas. Teko daug važinėti su roko grupėmis, kurti apie juos dokumentiką. Tada režisavau filmus ir reklamas. Visą laiką nekantravau sukurti laidą apie motociklus, bet turėjau pradėti karjerą nuo automobilizmo laidų. Dariau tą daug metų – Jungtinėje Karalystėje turėjau laidą „Žvaigždžių mašinos“ (angl. „Stars and Cars“), o „Kelionių kanalui“ (angl. „Travel Chanel“) prieš daugybę metų pristačiau du laidų ciklus – „Geriausi pasaulio keliai“. Galiausiai prieš 15 metų įtikinau „Kelionių Kanalą“, kad man leistų Čikagoje nusipirkti „Harley Davidson“ ir pravažiuoti „Route 66“ keliu. Jie sakė, kad tokia laida nesulauks susidomėjimo, tačiau jie klydo – populiarumas buvo nemažas. Iki šiol esame išleidę 65 valandos trukmės laidas, ir dar 20 bus ateityje. Ir mes dar esame reitingų viršūnėse! Šiuo metu kuriu ir kitas laidas, pavyzdžiui, MTV turime laidą, kurioje restauruojame motociklus ir atliekame įvairius triukus.
- Ar turint tokį darbą kaip jūsų, lieka laiko hobiui?
- Apvažiavote motociklu beveik visą pasaulį...
- Ir dar nesustosiu! (juokiasi)
- Kokie jūsų įsimintiniausi gyvenimo atradimai susiję su motociklu?
- Mano didžiausi gyvenimo atradimai prasidėjo, kai pradėjau keliauti. Tada supratau, kad nesvarbu kur būtum pasaulyje, ar Rusijoje, ar Rytų Europoje, Naujojoje Zelandijoje, Amerikoje, Austrijoje, visur turėsi draugų. Per visus penkiolika metų kiek važinėjau po pasaulį, nesu sutikęs nei vieno motociklisto, kuris tau nenorėtų padėti ar nepasidalintų kava ar kitu gėrimu. Toks mano pirmasis atradimas. Turbūt geriausia kelionė buvo Naujojoje Zelandijoje, tai viena iš geriausių vietų keliauti motociklu. Taip pat – Pietų Afrika. Dar kiekvienas keliaujantis su motociklu turėtų pabandyti nuvykti į Ameriką. Laukiniai vakarai, Vajomingas, Montana, Kalifornijos dykumos ir, žinoma, „Route 66“ kelias. Buvo maršrutų, kurie į laidas nepateko, tačiau man jie tikrai patiko. Tai – kalnų keliai Toskanoje, Italijoje, taip pat – Prancūzijoje, vos už Nicos, sezono metu ten puikūs keliai. Manau, ten ir atradau save.
- Skirtingose šalyse išbandėte įvairias važiavimo sąlygas, taip pat – skirtingus motociklus. Kuris jūsų mėgstamiausias?
- Kalbant apie visas mano keliones – jose atradau du labiausiai patinkančius motociklus. Pirmasis – „Harley Davidson Heritage Softail Springer“, kuriuo pirmą kartą važiavau „Route 66“ kelyje. Jis labai patogus, nuspėjamas. Tai – idealus motociklas. Patiko ir „Harley Davidson Forty Eight“, juo važiavau Naujojoje Zelandijoje, tokį turiu ir dabar. Tai – zvimbiantis, braižantis žemę motociklas. Jis kiek chuliganiškas, galima drąsiai sakyti – senas geras motociklas. Tačiau emociškai man artimiausi yra britų gamybos motociklai. Mano „Steve McQueen Desert Racer“, kuriuo pravažiavau per pusę Afrikos – taip pat man tinkantis ir patinkantis „baikas“.
- Šiuo metu Lietuvoje aktualus klausimas: motociklas yra prabangos prekė, ar transporto priemonė? Ką manote jūs?
- Koks yra automobilistų ir motociklininkų požiūris vieniems į kitus?
- Manau, kad Britanijoje egzistuoja vairuotojų subkultūra. Mano nuomone, kitur pasaulyje motociklininkai labiau gerbiami. Nors visur skirtingai – Rusijoje motociklininkai labai mažai gerbiami, Rytų Europoje – kiek labiau, Amerikoje pagarba yra didelė, išskyrus Los Andželą, kur motociklininkų, tarsi, niekas nematę, visi paskendę savo oro kondicionierių prabangoje. Italijoje, Prancūzijoje – motociklininkai yra visuomenės dalis, o ne kažkieno ištremtieji, kurie eina iš paskos, kaip manoma čia, Britanijoje. Visur pasaulyje skirtingai.
- Motociklininko, kaip nusikaltėlio įvaizdis mūsų visuomenėje yra gana įsišaknijęs. Gyvi stereotipai, kad kone kas antras motociklininkas turi problemų su policija ar svaigalais. Kaip motociklininkams tą nuomonę pakeisti?
- Turime būti atsakingi. Manau, kad ta atsakomybė didėja, vystosi ir mes ją vis geriau suprantame. Mano įprastiniai laidos žiūrovai yra virš trisdešimties metų. Visiems aišku, kad yra problemų su jaunais, neseniai važinėti pradėjusiais motociklininkais. Bet dar yra ir visa masė tų „naujai atgimusių“ baikerių. Jei jau gali „įpirkti“ naują „harlį“, tai tikrai neturėsi polinkio į nusikaltimus, neprievartausi ir neplėši ir neužsiimsi veikla, kurią motociklininkams „pripaišo“ žiniasklaida. Didžioji motociklininkų dauguma, kaip mes– įstatymus gerbiantys, mokesčius mokantys, entuziastingi ir inteligentiški žmonės. Tai aiškiai matosi iš motociklininkų žurnalų ir pan. Motociklų kultūroje neturėtų būti klasių, tai turėtų būti visiems prieinamas užsiėmimas. Aš visiškai nepritariu žiniasklaidos nuostatoms, mes esame pasaulio žmonių grupė – vyrai, moterys, įvairių tikėjimų, rasių, tautybių, kurie turi bendrą meilę ir aistrą – motociklus. Motociklizmui pasiekti savo dabartinę būseną prireikė labai daug laiko. Ir jis ateityje keisis bei dar labiau tobulės.
- Ar esate priklausęs motociklininkų klubams ir kokia jūsų nuomonė apie juos?
- Taip, dar ir dabar priklausau keliems Britų motociklininkų klubams. Aš manau, kad jeigu tu prisidedi prie klubo, norėdamas surasti žmonių su panašiais pomėgiais, surasti pagalbos ieškant detalių ar motociklo, kurį norėtum pirkti ar sužinoti daugiau apie tą modelį – klubai yra labai naudingi. Tačiau niekada nepriklausiau MC, kuris priimtų tik „rinktinius“ narius. Manau, kol klubai išliks atviri plačiajai visuomenei, tol jie turės įtakingą rolę motociklų kultūros vystymuisi. Jei mums reikia pagalbos perdarant „Triumph'ą“ ar ieškant detalių „Velocett'ei“, mes pirmiausia einame į klubą ir klausiame patarimo ten, o ten visada yra kažkas kas galės padėti.
- Koks, jūsų nuomone, yra skirtumas tarp žodžių „motociklininkas“ ir „baikeris“? Ar skiriasi prasmė, o gal tai tiesiog žodžių žaismas?
- Šiais laikais beveik visi motociklininkai savo transporto priemonės pakeitimus nori daryti patys. Ar tai gyvenimo būdas, trumpalaikė mada ar bendras motociklininkų bruožas?
- Manau, kad motociklizmas yra skirtas asmenybėms, todėl suprantama, kad norisi motociklą padaryti išskirtinį. Nors ir ruošiami ES nuostatai to neleidžia, mes su tuo dar kovojame. Manau, kad kiekvienas motociklas turėtų turėti tą asmeniškumo jausmą, nesvarbu ar tai pilnas perdarymas, ar tik vairo aukščio pritaikymas savo ūgiui, o gal naujų dalių pirkimas, kurios padės motociklą padaryti patogesnį. Motociklizme svarbiausia yra individualumas, tad tai turi atsispindėti tavo motocikle, nors tai tebūtų pakeista sėdynės forma ar dydis. Nemanau, kad kada turėjau motociklą, kuriame nieko nepakeičiau. Tą dariau dėl estetikos ir praktinių tikslų, kad man būtų patogiau.
- Kuri motociklų istorijos era yra artimiausia jūsų mąstysenai, gyvenimo stiliui?
- Manau, kad tai prieškarinis motociklizmas, kas man reiškia vieną markę – „Brough Superior“, kuriuo aš įveikiau pasaulio sausumos greičio rekordą. Aš taip pat manau, kad svarbiausią įtaką motociklų dizainui padarė XX a. 5 dešimtmečio britų motociklai. Po Antrojo pasaulinio karo visi pirko kareiviškus motociklus, pjaustė sparnus ir kitas panašias detales, nes tai buvo vieninteliai prieinami motociklai lenktynėms ir taip atsirado mums žinomas „boberis“. Visas pokarinis susižavėjimas ateitimi, susižavėjimas dizainu, plėtra, kurią žmonės vykdė patys. Jie buvo tie pradininkai. Iš „boberio“ atsirado „čioperis“, iš ten kilo tai, ką daro Vakarų pakrantės (angl. „West Coast Choppers") „čioperių“ kūrėjai, kaip ir panašūs dalykai.
XX a. 3 dešimtmečio markė buvo „britas“ „Brough Superior“. Jei klausi, kurios eros rezonuoja ir pasiekia mano sielą, tai jų yra trys: 3 dešimtmetis su „Brough Superior“, 6 dešimtmetis su „cafe raceriais“ ir „boberiais“ ir 7 - 8 dešimtmečiai su „super motociklais“ (angl. „super bikes"), kurių turiu gana nemažai savo garaže. Tai yra eros, kurios man padarė didžiausią įtaką.
- Kaip jus paveikė „Brough Superior“ projektas Bonneville druskų lygumose?
- Tai buvo gyvenimą keičiantis įvykis. Aš nesu lenktynininkas, aš važinėju gatvėmis, aš kuriu motociklus, perdarau juos, esu jų dizaineris. Man patinka stebėti lenktynes, bet manęs tas neužveda. Net niekada neįsivaizdavau savęs lenktynininku. Kaip tik neseniai dalyvavau mopedų lenktynėse, bet tai nebuvo svarbus įvykis, tai buvo daugiau dėl juoko. Tačiau nuvykęs į Bonneville druskų lygumas tu pamatai tą ilgą tiesiąją ir suvoki, kad tu nelenktyniauji su kitais lenktynininkais, tu lenktyniauji su istorija, su savimi. Tu bandai važiuoti greičiau nei bet kas kitas toje motociklų kategorijoje. Kažkas manyje nutiko, ko aš nesu patyręs anksčiau – supratau, kad aš turiu tai padaryti, nesvarbu, kokios bus pasekmės. Tai vadinamoji „druskų karštinė“ ir aš jos nesupratau iki pats patyriau – vieną kartą pabandęs tu nori grįžti ir grįžti. Jau žinau, kad ten vėl važiuosiu šią vasarą. Tai pakeitė mano gyvenimą. Ir važiuoti su „Brough Superior“, kuris, manau yra pats geriausias britų ar ne vien britų sukurtas motociklas, atstovauti „Brough Superior“ komandą ir pasiekti pasaulio sausumos greičio rekordą yra tai, kuo galiu didžiuotis.
- Kaip manote, kas svarbiausia motociklo markei, kad ji išliktų?
- Pastaruoju metu vyksta gana ryškus motociklizmo atgimimas. Kaip manote, kodėl?
- Manau, kad yra daug priežasčių kodėl tai vyksta. Pirmiausiai, daugiau žmonių turi pakankamai pinigų. Antra, yra žmonių, kurie yra 50-ties metų, kaip ir aš ar net vyresni, kurių vaikai yra jau suaugę (mano vaikai yra labai jauni) ir motociklizmas yra jiems prieinamas, dėl jų keičiasi, kaip ir kalbėjom, motociklizmo įvaizdis, dabar yra normalu važinėti motociklu. Sakykim, kad motociklistu šiandien tapti yra lengviau dėl to paties besikeičiančio požiūrio. Taip pat manau, kad šiame „pritapėlių“ pasaulyje, šitoje kontroliuojamoje visuomenėje, kurioje mes gyvename, motociklizmas duoda tau galimybę būti ta asmenybe, kuria tu nori būti. Ir nesvarbu ar tu turi 2000 ar 20000 svarų, tu gali tapti motociklininku ir tuo mėgautis. Manau, kad žmonės "prabunda" ir supranta tą faktą, kad motociklizmas yra nuostabus būdas praleisti laiką, tai taip pat prisideda prie vykstančių pokyčių. Keičiasi motociklų dizainai, lenktyninių motociklų replikas didelėms motociklų gamybos firmoms darosi gana sunku parduoti. Šį pokytį rinkoje sukelia vyresni žmonės, kuriems svarbiau pati kelionė, negu kuo greičiau pasiekti kelionės tikslą. Tad motociklus perka vyresni žmonės, kurie gali juos įpirkti, štai kas keičiasi.
- Ar yra pavojus pačiam motociklizmui dėl taip kylančio šio sporto populiarumo?
- Nemanau. To priežastis yra tai, kad vargu, ar kada nors motociklų bus daugiau nei mašinų. Manau, kad motociklų populiarumas augs organiškai ir natūraliai. Gana sudėtinga populiarinti motociklizmą, nes tai yra pavojingas užsiėmimas, tai reiškia, kad mano žmona daug kankinasi, bet ji visiškai supranta, kad aš esu baikeris ir kitaip nebus. Ji ištekėjo už manęs žinodama, kad aš baikeris. Turiu omenyje, jei kas nors nori tapti motociklininku, jam reikia įtikinti nemažai žmonių, kad jie neužsimuš iš karto, nes, taip, motociklizmas yra pavojingas, bet tą mes baikeriai ir mėgstame. Tas pavojus mus greičiausiai ir atskiria nuo tų, kas vairuoja automobilius. Ar motociklizmas populiarės? Taip. Ar jis užkariaus pasaulį? Ne.
- Ar pati motociklizmo idėja galėtų būti sugadinta populiarumo?
- Taip, manau, kad galėtų, nes tikiu, kad tie, kas važinėja motociklais, tiki, jog jie yra asmenybės ir jie maištauja prieš mašinų vairuotojus ar tiesiog prieš visą pasaulį. Ir jei visi staiga imtų važinėti motociklais, nežinau, ar mums tai patiktų. Manau, kad mes tikime, jog motociklizmas mus išskiria iš minios. Tačiau tuo pačiu, mano darbo esmė ir yra siūlyti žmonėms galimybę įsitraukti į motociklizmą žiūrint mūsų laidas ir suprasti apie ką visa tai yra. Aš norėčiau, kad įsitrauktų kuo daugiau žmonių, bet tuo pačiu norisi išlaikyti tą tokį maištingą atspalvį mūsų veikloje. Tol, kol galime išlaikyti individualumą ir nepasiduoti pritapimui savo veikloje, galime priimti kuo daugiau žmonių, kurie brangins šią ideologiją.
- Kaip tokie filmai kaip „Anarchijos vaikai“ (angl.„Sons of Anarchy“) ir pan. gali pakeisti požiūrį į motociklizmą?
- Aš nežiūriu tokių filmų kaip „Anarchijos vaikai“ ir panašaus šlamšto, manęs jis nedomina. Vėlgi, tai Holivudas, jie mąsto, jei tu esi motociklininkas, tai esi tingus, blogo linkintis ir visuomenei netinkamas sutvėrimas. Manau, kad tokie filmai mums, motociklininkams, yra žalingi, tegul kūrėjai kuria tuos filmus kaip jie nori, bet man jie menkaverčiai. Mėgstu į motociklizmą žiūrėti giliau negu pasiekia žiniasklaidos stereotipai ir manau, kad suprantu tą tikrą prasmę, kas yra motociklizmas. Žmonės, kurie kuria tą šlamštą, gali jį pasilikti sau, manęs jis nedomina. Žinoma, yra filmų kaip „Laukiniai Šernai“ (angl.„Wild Hogs“) ir pan., kur vyrukai išvažiuoja į kelionę, pasakoja, kas jiems nutinka jų kelyje, tai puiku ir daug nuoširdžiau, bet „Anarchijos vaikai“ ir pan. yra tiesiog grįžimas prie požiūrio „įdėkime vyruką važiuojantį ant juodo motociklo, padarykime, kad jis atrodytų blogas ir žudytų žmones“. Tai nėra realybė.
- Bet tai vis tiek yra labai populiaru...
- Man nerūpi. Mano tikslas yra garsinti motociklizmą kaip užsiėmimą, kaip hobį ar aistrą, kuri yra gilesnė negu tas maištingas Holivudo sukurtas įvaizdis. Pasaulis mėgsta išskirti tipinį blogiečių transportą. Gal tai ir labai populiaru, bet tai greičiausiai populiaru tarp tų žmonių, kurie niekad realiai nemąstė apie motociklizmą.
- Kaip tokie filmai prisideda prie stereotipų kūrimo visuomenėje?
- Todėl aš ir manau, kad tai neteisinga. Tačiau tuo pačiu, mes visi jau esam pakankamai suaugę, kad galėtume atskirti. Holivudas visada rodys baikerius kaip blogus, ginkluotus nusikaltėlius, nes taip yra labai paprasta. Va, štai blogietis, tai jis turėtų vairuoti juodą „harlį“ ar pan. Man viskas yra gerai, nes suprantu, kad tai yra pastatyta pramoginiams tikslams, bet kai reikia populiarinti motociklizmą, tinkamos aplinkos motociklistams kūrimą, kur jie galėtų mėgautis savo hobiu, tada aš sakau, kad tokių filmų kūrimas yra žema.
- Holivudas taip daro jau nuo „Laukinio“ (angl.„The Wild One“) laikų.
- Būtent. Žinai, dalis to baisumo motociklininkuose kyla iš to paties individualumo. Žmonės to nesupranta žiūrėdami iš šono, bijo kitaip atrodančio, smerkia kitaip gyvenantį. Man asmeniškai patinka tie seni filmai kaip „Bet kurį sekmadienį“ (angl.„On Any Sunday“), filmai, vertinantys motociklizmą, tokie kaip „Greičio svajonė“ (angl.„The Worlds Fastest Indian“) ir pan. Man tai daug labiau patinka negu „Anarchijos vaikai“.
- Ar esate girdėjęs apie Lietuvą ir kokie vaizdai kyla išgirdus Lietuvos vardą?
- Su Lietuva man siejasi nuotykiai! Štai ką man sako Lietuvos vardas. Aš labai norėčiau atvykti ir susipažinti su lietuviais motociklistais, norėčiau daug sužinoti apie šią šalį ir pasivažinėti joje. Aš Lietuvą matau kaip vietą, kur motociklu važinėtis turėtų būti nuostabu, ar ne?
- Be abejonės. Gal turite planų atvažiuoti į Lietuvą?
- Arčiausiai Lietuvos būsiu rugsėjį, kai keliausim per Balkanus. Važiuosiu pro Kroatiją, Bosniją, Bulgariją, Kosovą, Makedoniją. Ir tada, tikiuosi, kad Lietuvą pavyks aplankyti kitais metais, tikrai norėčiau tai padaryti.
Dėkui už pokalbį.
