Keturi ratai: Neseniai baigėte nuotykių serialą su Benediktu Vanagu, o štai dabar vėl pagarsėjote nuotykiais su nauju partneriu Vaidotu Žala. Kiek stogų patyrėte paskutiniais metais?
Saulius Jurgelėnas: Įtariu, kad penkis. Čia per pastaruosius dvejus metus.
4R: Labiausiai neįtikėtina paskutinė avarija, kai su Vaidotu Žala apsivertėte dar prieš startą, tiesiog automobilių stovėjimo aikštelėje.
S. J.: Tai neįtikėtina istorija. Negalėčiau patikėti, jeigu nebūčiau jos dalyvis. Išvažiavome pabandyti automobilio į aikštelę. Vaidotas nutarė patikrinti automobilio stabilumą. Ir patikrino...
4R: Ir, žinoma, abu buvote be šalmų, neprisisegę saugos diržų...
S. J.: Tai klaida. Tiesiog niekur neketinome lėkti, o išvažiavome į automobilių stovėjimo aikštelę. Bet, pasirodo, ir tokioje vietoje, važiuojant gyvatuke 40 km/h greičiu, galima patirti avariją.
4R: Prisiminkime Dakarą su Benediktu Vanagu. Oficialiai buvo skelbiama apie dvi jūsų avarijas, tačiau, mūsų žiniomis, jų buvo du kartus daugiau.
S. J.: Na, taip, buvo keturios avarijos.
4R: Taigi šturmanas Saulius puikiai žino, ką reikia daryti, kaip elgtis, kai automobilis virsta.
S. J.: Taip, tai žinau gerai. Svarbiausia, nepasimesti, nemosikuoti rankomis. Susigūži, įsispiri kojomis į pakojį, įtempi kojų raumenis, rankomis įsikabini į diržus.
Prieš kelerius metus Abu Dabyje važiuodamas su Benediktu Vanagu patyriau traumą, kai kritome nuo kopos. Tuomet pats buvau kaltas, kad gerai nesureguliavau pakojo, buvau pakibęs ant diržų, nebuvau tvirtai įsispyręs. Tuomet patyriau stuburo traumą.
4R: Avarija įvyksta labai greitai. Spėjate ką nors pagalvoti, sušukti vairuotojui? Kokie šturmano veiksmai paskutinėmis akimirkomis?
S. J.: Aš stengiuosi nesikišti į vairuotojo darbą. Juo labiau - paskutinėmis sekundėmis. Aš tegalėčiau jį dar labiau išgąsdinti, išblaškyti. Tegul jis priima tokį sprendimą, koks jam atrodo geriausias.
O apie mintis? Iššoka kelios greitos mintys. Kiek spėji, tiek pagalvoji apie saugumą. Nusileidus pirma mintis - kuo greičiau iššokti ir apžiūrėti automobilį - ar jis galės važiuoti toliau. Evakuotis tenka įvairiai. Geriausia - per duris, jei jos neatsidaro - per šoninį langą, blogiausiu atveju - per priekinį langą. Dakare buvo ir taip, kad po vartaliojimosi vėl atsistojome ant stogo. Taigi patirtis davė pamoką - dabar naujame automobilyje pirmiausia apžiūriu šoninius langus, ar jie lengvai išsiima.
4R: Turbūt po daugelio avarijų jau išmokote A, B, C, žinote, ką reikia daryti prieš startuojant.
S. J.: Žinau, daug žinau, patyriau ant savo kailio. Žinau, kad nereikia skubėti ir diržų segiotis automobiliui jau lekiant. Visa tai reikia pasidaryti, susireguliuoti dar prieš startą. Nereikia į saugumą žiūrėti pro pirštus. Tačiau ir patyrę daro klaidų, kaip rodo mūsų šiemetinė istorija Abu Dabyje.
Aišku, galiu teisintis, kad ir pasaulinio garso žvaigždės daro klaidų. Štai kad ir Carlosas Sainzas šiemet veiname iš Dakaro pervažiavimų nusivertė nuo kelio neužsisegęs diržų ir lenktynės jam buvo baigtos. Prieš kelerius metus čeko Lopraiso ekipažas pervažiavime užmigo, nusivertė nuo kelio. Kadangi visi nebuvo prisisegę saugos diržų, tai ir nukentėjo.
Suprantama, kad tai yra maratonai, kad greičio ruožai labai ilgi ir pervažiavimuose norisi pakeisti pozą, atleisti diržus, atsipalaiduoti. Bet atsipalaiduoti negalima.
4R: Ar daug traumų patyrėte?
S. J.: Turėjau dvi stuburo traumas.
4R: Ar jaučiate tai lekiant nelygiomis vietomis?
S. J.: Ne, nejaučiu.
4R: Nekyla minčių, kad senatvėje tapsite ligotas, traumas nuolat jaučiantis žmogus? Nesinori viso to mesti, daugiau nerizikuoti?
S. J.: Norint patirti nuotykių, lenktynių malonumą, reikia tai daryti dabar, o ne po dvidešimties metų. Man dar norisi lenktyniauti.
4R: Gal dabar atsargiau renkatės vairuotojus?
S. J.: Naujas pasirinkimas - Vaidotas Žala. Su juo pačioje ralio pradžioje patyrėme nuotykių, tačiau vėliau viskas buvo gerai. Jis idealiai klausė šturmano. Nepajutau tradicinio vairuotojų spirgėjimo, karščiavimosi. Jis nėra susirgęs ir chroniška visų vairuotojų lenkimo liga. Daugeliui vairuotojų, išvydus priekyje važiuojantį automobilį, išsyk pasunkėja dešinė koja. Jie turi būtinai kuo greičiau, rizikuodami tą automobilį aplenkti. O po to dar kuo skubiau nuo jo nutolti. Nors, rodos, ir nedarydami jokių papildomų rizikingų veiksmų tą automobilį aplenktume, jeigu jau prie jo priartėjome. Bet ne, atsiranda kažkoks gamtinis nenumaldomas refleksas.
Lenkimas yra vienas pavojingiausių varžybų momentų, nes dulkėse nematai kelio dangos, reljefo, gali trenktis į griovį, akmenį, nuriedėti nuo bedugnės. Negana to, dažnas lenkiamas vairuotojas, pajutęs, kad yra lenkiamas, bando nepasiduoti, didina greitį. Žinoma, protingi žmonės pasitraukia. Na, o Dakare kartais pasitaiko amerikietiško stiliaus vairuotojų. Pavyzdžiui, šiemet Dakare važiavo Amerikoje garsus bekelės lenktynių sportininkas B. J. Baldwinas. Jis lenkdavo be ceremonijų, nevengdamas kontaktų, o aplenkęs dar pavizgindavo uodegą, sukeldamas dulkių stulpus. Tuomet lenktynininkai rašė kolektyvinį protestą, prašydami jį diskvalifikuoti. O štai Amerikos baja lenktynėse toks elgesys yra priimtas.
Beje, tas gamtinis noras kuo greičiau aplenkti varžovą būdingas ne tik lenktynininkams. Tokį instinktą stebiu ir mūsų gatvėse. Čia irgi važiuoja vieni varžovai...
4R: Mėgstu paklausti ekipažo narių, kas vadovauja mašinoje - lenktynininkas, šturmanas ar demokratija?
S. J.: Klasikinė schema - kabinoje vadovauja šturmanas. Jeigu yra kitaip, vadinasi, ekipažas vienas kito nesuranda, nesupranta. Kalbėjau su daugybe garsių, patyrusių vairuotojų - jie irgi laikosi klasikinio požiūrio. Šturmanas turi rasti kelią, parinkti tempą, gesinti aistras. Jeigu šturmanas sako, kad reikia važiuoti lėčiau, vadinasi, taip ir reikia daryti. O kartais reikia net sustoti ir apsižvalgyti, ar tikrai ten važiuoji, arba stabtelėti prieš kopą ir įvertinti, kokia trajektorija ją geriau įveikti.
Sustojęs prarandi minutę, o neteisingai važiuodamas, užklimpęs ar paklydęs - pusvalandį ir daugiau.
4R: Jeigu vairuotojas neklauso šturmano, kas dėl to kaltas - ar pernelyg didelis vairuotojo autokratizmas, o gal jo finansinė padėtis, didesnė finansinė investicija? Kartais galbūt manoma, kad dykumą galiu įveikti ir vienas, o šturmaną paimsiu tik dėl skaičiaus, dėl kompanijos?
S. J.: Visaip būna. Ralio reide nėra didelio šturmanų pasirinkimo, nėra pasiūlos. Tad jeigu vairuotojas šturmaną ima be patirties, vadinasi, jis turi klausyti vairuotojo, semtis iš jo patirties. Bent jau pradžioje. Štai mes su Benediktu Vanagu abu pradėjome žali. Pirmas ralis - ralio reidas Šilko kelias. Ir mes abu viską atradome. Buvome lygiaverčiai partneriai, o ilgainiui, sukaupę minimalią patirtį, kiekvienas įsijautėme į savo pareigas ir jas vykdėme.
4R: Prisiminkime judviejų su Benediktu Vanagu Dakarą. Kas toje mašinoje vadovavo? Šturmanas? Vairuotojas? Žiūrint iš šalies atrodė, kad Benediktas yra nevaldomas.
S. J.: Tai buvo labai keistos lenktynės. Kokia tikroji šio Dakaro dramatizmo priežastis?
Prieš tai buvusiose Šilko kelio lenktynėse buvo puikus mūsų susiklausymas. Tai patvirtino ir rezultatai, ir saugus važiavimas.
Daugeliui vairuotojų tai būdinga, jie nori labai greitai atgauti prarastą laiką. Ir dėl to vėl daro klaidų. Juokauju, kad čigonas savo vaikus mušė ne dėl to, kad jie lošė kortomis, o dėl to, kad norėjo atsilošti. Taip ir čia...
Su tuo pirmu virtimu prasidėjo ištisa nesėkmių virtinė. Klaida gimdė klaidą. Tai degalai baigiasi, tai degalai užverda, tai elektros gedimai, naktiniai remontai, nuovargis. Visa tai tik didino įtampą ir riziką, kad vėl padarysime avariją. Ir darėme vieną po kitos.
4R: Daugelis jūsų sirgalių iki šiol negali užmiršti įspūdingo momento, kai pusė jūsų automobilio buvo pakibę ant skardžio. Kaip tai nutiko? Benediktas sako, kad pats nesupranta, neprisimena...
S. J.: Vijomės... Vijomės...
Rodos, iš pat ryto sutarėme dėl strategijos - kadangi žinojome, kad važiuosime pavojingais kalnų serpantinais, nutarėme, kad pasiviję varžovą nebandysime jo lenkti, nes tai yra labai rizikinga.
Tačiau įvyko kitaip. Kažkoks ekipažas mus pavijo, aplenkė ir vėl ėmė važiuoti lėčiau. Tuomet gimė sprendimas jį lenkti. Taigi to gaudymo metu į 90 laipsnių posūkį įvažiavome pernelyg greitai, du kartus apsivertėme ant pat skardžio krašto ir per stebuklą nuo jo nenukritę pakibome ant krašto...
4R: Skardis buvo didelis?
S. J.: Jo pradžia - maždaug 5 metrai, po to buvo kiek nuožulnesnis šlaitas, dar žemiau, apačioje, upelis. Pasivartyti buvo kur...
4R: Kaip reagavote?
S. J.: Benas išsyk bandė važiuoti, bet jam pasirodė, kad kažkas neleidžia, kažkas yra po ratais. Sako: iššok, pažiūrėsi, kas po ratais. Iššokau, žiūriu ir sakau: nieko. Kai Benas išlipo, pats pamatė, kad po ratais nieko nebuvo - jie kybojo ore, virš skardžio.
4R: Kibirkštėlių kabinoje buvo?
S. J.: Tą kartą tiesiog patylėjome, nes reikia važiuoti pirmyn. Kibirkštėlių turbūt būna pas daugelį, gal ir pas visus.
4R: Finansiniai dalykai turbūt irgi nulemia santykius? Juk jeigu aš esu vairuotojas, sukūriau komandą iš savo lėšų ir šturmaną pakviečiau važiuoti nemokamai, tai ir noriu vadovauti tiek komandai, tiek ekipažui?
J. S.: Taip, yra visokių dalykų. Būna, kad šturmanas finansuoja komandą, būna - kad vairuotojas. Tačiau pasikartosiu: protingas vairuotojas šturmaną kviečia tam, kad jis dirbtų savo darbą, o ne tam, kad sėdėtų šalia.
4R: Ar šturmanui moka už jo darbą?
J. S.: Taip, Dakaro lyderių ekipažų šturmanai gauna pinigus. Abu Dabyje kalbėjau, pavyzdžiui, su vidutinio lygio šturmanais, jų kaina yra 1 000 eurų per dieną. Jie jau turi metinius lenktynių grafikus ir bando išgyventi iš tokio darbo ir tokių pajamų.
Teko bendrauti su rusų šturmanu Konstantinu Žilcovu, kuris važiuoja su pasaulinio garso lenktynininkais. Teko ir man iš jo pasisemti nedidelę dalį patirties.
Tačiau Rytų Europoje šturmanams už darbą niekas nemoka. Nėra pas mus rinkos.
4R: Patirtis kainuoja pinigus. Ar dalijasi ja patyrę šturmanai su pradedančiais kolegomis?
Pavyzdžiui, Abu Dabyje yra viskas gana paprasta - smėlis, smėlis ir smėlis. O Dakare per vieną dieną trasos reljefas, danga keičiasi keletą kartų. Reikia pažinti gamtą, žinoti, kaip nuo jos spalva lemią smėlio spalvą, kokia gali būti kopų konfigūracija, nuspėti, kokio statumo šlaitai gali būti, koks kritimo kampas. Kartais geriau važiuoti vėžėmis, kartais - šalia jų. Reikia sugebėti senas vėžes atskirti nuo naujų. Atskirti lyderių vėžes, kurios yra labai tiesios, nuo visų kitų. Važiavimas lyderių vežėmis labiau vargina. Tam reikia ne tik meistriškumo, bet ir didelės mašinos galios.
Visa tai arba pats atrandi, arba sužinai diskutuodamas su kitais šturmanais.
4R: Kokia kalba bendraujate kabinoje? Juk žinia, kad vieni mūsų ekipažai bendrauja lietuviškai, antri - angliškai, treti - rusiškai?
J. S.: Bendraujame lietuviškai, kartais įterpdami ir tarptautinių ar žargoninių žodelių, kurie yra trumpesni, aštresni. Pavyzdžiui, angliškas jump skamba trumpiau, aiškiau nei lietuviškas tramplinas. Lenktynėse norisi viską pasakyti trumpai, greitai ir aiškiai. O būna vietų, kurias sunku trumpai, vienu arba dviem žodžiais nusakyti. Pavyzdžiui, už tiltelio yra sankryža, kurioje susikerta penki keliai ir reikia sukti į antrą iš kairės. Štai tokią situaciją irgi reikia nusakyti trumpai ir aiškiai, kad vairuotojui nereikėtų galvoti, į kurį kelią pasukti.
4R: Kas yra nesmagiausia šturmano darbe? Avarija?
S. J.: Nesmagiausia yra pasimesti ir nežinoti, kurioje vietoje esi, pamesti kelio knygos orientyrą. Tai gėdinga. Buvo tokių dalykų. Tuomet reikia pasistengti nesutrikti. Būtina apie tai informuoti vairuotoją. Nes jeigu tyli ir manai, kad netrukus susivoksi, kur esi, tai gali brangiai kainuoti - gali trenktis į nepažymėtą griovį, nukristi nuo kopos ir pan. Taigi bendrauti reikia sąžiningai.
4R: Važiuojant kelių šimtų kilometrų greičio ruožuose turbūt labai lengva leisti mintims nukrypti nuo pagrindinio darbo?
S. J.: Neabejotinai. Ypač, kai priekyje važiuoja koks nors patyręs ekipažas, seki paskui jį, o po to jis staiga dingsta ir tu sutrinki.
4R: Teko rimtai pasiklysti?
S. J.: Tiek pirmame, tiek antrame Šilko kelio ralyje buvo tiesiog masinių pasiklydimų. Buvome pasiklydę ir patys dėl to, kad tiksliai nesuskaičiavome visų keliukų. Tačiau pakako proto sumažinti greitį, grįžti atgal ir surasti reikiamą kelią. Buvo ir skaudžių įvykių, kai kolegos nuklydo nuo kelio apie 15 kilometrų ir skaudžiai tėškėsi nuo kopos. Jie rimtai susižalojo.
Nenoriu savęs teisinti sakydamas, kad klysta visi. Tačiau buvo smalsu pasidomėti, ar ir lyderiai klysta. Atsakymas - taip. Štai Dakaro pirmo dešimtuko kokie penki ar šeši ekipažai būna praradę 10-20 minučių dėl šios priežasties. Juk kartais etapų nugalėtojais tampa atsitiktiniai sportininkai, nes lyderiai sugaišta klaidžiodami trasoje.
4R: Ar keičiatės su vairuotoju prie vairo?
S. J.: Dažnai pasikeičiame pasibaigus greičio ruožui - vairuotojas sėda dešinėn ir ilsisi, o šturmanas vairuoja į stovyklą.
4R: Ar gamyklinės komandos turi daugiau informacijos apie rytojaus ruožą?
S. J.: Manau, kad taip. Vien dėl to, kad tos komandos važiuoja nuolat. Visa surinkta informacija kaupiama komandų duomenų bazėse. Jie turi trasų analitikus. Kasdien prieš rytojaus startą jie rengia susirinkimus, kuriuose analitikai pateikia informaciją vairuotojams ir gurmanams, kaip kokiame ruože važiuoti, kokį padangų slėgį pasirinkti ir t. t. Be to, jie puikiai žino, kaip tam tikruose ruožuose važiuoja jų varžovai, ko iš jų galima tikėtis ir kaip atsižvelgiant į tai dėlioti komandos strategiją, dienos užduotis.
4R: Dakare norėtų startuoti turbūt keli šimtai tūkstančių lietuvių. Pasidalinkite patirtimi, kaip ten patekti.
S. J.: Na, visų pirma reikia labai labai norėti. Tuomet žingsnis po žingsnio judėti to tikslo link - pradėti nuo paprasto ralio šturmano, vėliau bandyti išvažiuoti į bet kokias bekelės lenktynes, susipažinti su žmonėmis, kuriems šis tikslas toks pat geidžiamas. Jūs turite susidaryti gero, patikimo šturmano reputaciją, jus turi pastebėti.
4R: Koks galėtų būti minimalus Dakaro ekipažo biudžetas?
S. J.: Manau, kad jeigu važiuotumėte be techninės pagalbos, galbūt pakaktų ir 300 000 litų. O jeigu reikia nuomotis mašiną iš užsienio komandos, turėti jų techninį palaikymą, reikėtų apie 500 000 litų.
4R: Kitame Dakaro maratone ketina dalyvauti daug lietuvių.
S. J.: Kiekvieną pavasarį ketinančių startuoti yra kur kas daugiau nei rudenį, o atėjus žiemai jų būna labai mažai arba visai nebūna. Ketinimai - tai svajonės, pasakytos garsiai.
4R: Kokios yra jūsų svajonių lenktynės?
S. J.: Sakoma, kad už Dakaro maratoną įdomesnis gali būti tik kitas Dakaras. Taigi aš vis dar noriu ten sugrįžti ir patirti naujų iššūkių. Svajočiau Dakarą įveikti pats su vienviečiu bagiu. Taip pat noriu startuoti Aliaskoje vykstančiose šunų kinkinių lenktynėse. Kadangi myliu šunis ir lenktynes, tai man labai artima. Ten lenktynininkai važiuoja 1 700 kilometrų. Greičiausieji trasą įveikia per 10 dienų, lėčiausieji važiuoja tris kartus ilgiau.
Saulius Jurgelėnas
Amžius - 41 metai
Šeima - žmona Rasa, dukra Ugnė
Gimimo vieta - Utena
Gyvenamoji vieta - Vilnius
Išsilavinimas - aukštasis, ekonomistas
Nuosavas automobilis - Subaru Legacy, Volkswagen Touareg
Hobi bitininkystė, aviacija, nardymas
Moto - „Galvok greitai, kalbėk lėtai"
