„Bonjorno! – itališkai kreipiasi į mane automobilių nuomos darbuotoja. – Mes jums paruošėme „Ford Fiesta“. – „O gal turite ką nors itališko? Gal „Fiat“? Juk esu Italijoje, norėčiau vairuoti itališką automobilį“, – atsakau, o darbuotojos veide nušvinta šypsena. O taip, jie turi. Vokelyje su nuomos sutartimi randu ir „Fiat“ Punto Evo raktelius. Itališkas nuotykis prasideda!
Mes, lietuviai, ir italai turime daug skirtumų, ir suprantu, kodėl. Karštas klimatas ir dar karštesnis temperamentas. Italai skėsčioja rankomis, kalba aukštu balsu, o emocijos liejasi per kraštus net kalbant apie kasdienius dalykus. Emocija yra išreiškiama ir kuriant automobilius, o labiausiai tai jaučiama žiūrint į superautomobilius.
Turbūt visi svajojote, svajojate ar svajosite išbandyti superautomobilį. Sienos nukabinėtos plakatais, kompiuteris pilnas nuotraukų, ekrano užsklandos, vaizdo įrašai ir milijonas valandų, praleistų interneto platybėse stebint, kaip įveikiamas greičiausias trasos ratas arba kaip gimsta naujas technikos šedevras su šimtų arklių širdimi.
Mano atostogų kelionė į Italiją turi keletą tikslų. Ir visi jie dvelkia benzinu. Aiškiai sudėliotas maršrutas veda nuo vieno tikslo prie kito, o diena, kai prieš akis iškils juodo ristūno simbolis, nenumaldomai artėja. Smagu, kad pagaliau atėjo metas svajonei išsipildyti – delne spaudžiu išsvajoto superautomobilio raktelį. Taip... Jis yra mano! Pagaliau sėdu į vidų, spaudžiu užvedimo mygtuką ir pasigirsta mano ausims malonus garsas, kuris priverčia pašiurpti odą, apima vaikiškas jaudulys, o veide atsiranda šypsena nuo ausies iki ausies.
YES! „Gazo“ pedalas nuspaudžiamas iki galo – po kelių sekundžių aš jau lekiu 160 km/h greičiu. Mano svajonė išsipildė... Laikas pildyti kitą.
Save gerbiančiam „benzingalviui“ lankantis Italijoje privalu aplankyti tokias Mekas, kaip „Monzos“ ar „Imolos“ trasos, nuvykti į Turino automobilizmo muziejų, užsukti į Maranello miestelį, „Ferrari” gimtinę, aplankyti Enzo Ferrari muziejų, gamyklą ir šalia esančią „Fiorano“ trasą.
Žinoma, italai gamina ne tik „Ferrari”. Jei turite laiko, šalia Maranello yra Santa Agata miestelis, kuriame „gyvena“ „Lamborghini“ gamykla ir muziejus. Pakeliui galima užsukti ir į „Pagani“ gamyklą, tačiau čia dėl vizito reikia susitarti bent prieš tris dienas, kitaip pamatysite tik uždarytus vartus.
Manau, norint apie viską papasakoti, reikėtų atskiros knygos, bet jei kalbame apie „Ferrari“, tai Maranello miestelyje gali išsipildyti visos svajonės. Viskas priklauso nuo jūsų kišenės dydžio. Aplankyti muziejų kainuoja 13 eurų. Čia, po vienu stogu, saugoma visa „Ferrari“ istorija. Didžioji muziejaus ekspozicijos dalis skirta istoriniams lenktyniniams automobiliams – F1, Le Manas, „Šilko kelias“ ir kitose lenktynėse dalyvavę automobiliai. Viena iš salių dedikuota praėjusio dvidešimtmečio „Formulė 1“ trofėjams ir bolidams. Ji taip ir vadinasi – Trofėjų salė.
Aplankę muziejų, vykite į turą po gamyklos teritoriją ir „Fiorano“ trasą. Šis malonumas kainuos tiek pat, kiek ir aplankyti muziejų.
Šalia muziejaus įsikūrusios firmelės siūlo įgyvendinti svajonę – pavairuoti „Ferrari”. Kodėl gi ne? Juk esate Italijoje, „Ferrari” gimtinėje. Vos pastačius automobilį stovėjimo aikštelėje, prieina mergina su brošiūra rankoje ir teiraujasi, gal norėčiau išbandyti vieną iš „Ferrari“ modelių. Skubėti neverta, nes ji – ne viena, siūlanti šią paslaugą. Kainos panašios, tačiau pasiderėjus vaizdo įrašą su bandomuoju važiavimu, kuris paprastai įkainotas 25 eurais, galima gauti dovanų,. Prie papildomų paslaugų yra ir profesionalaus fotografo fotosesija. Už ją teks pakloti dar 30 еurų.
Žinoma, jei keliaujate ne vienas, nebūtina visko užsisakyti. Tą gali padaryti ir jūsų draugai. Italai gudrūs, jie prifotografuoja, o po bandomojo važiavimo bando nuotraukas įsiūlyti. Daugelis važiavusiųjų, apimti euforijos, klojo ant prekystalio dešimtines ir pirko nuotraukas.
Taigi 10 minučių su „Ferrari California“ kabrioletu – 80 eurų. Jei norite bandyti kitą modelį, pavyzdžiui, „Ferrari 458 Italia“, kuris iki 100 km/h įsibėgėja vos per 3,2 sekundės – 100 eurų. Jei 10 minučių nepakanka, sumokate dar tiek pat ir „Ferrari” jūsų bus jau 20 minučių. Dar mažai? 350 eurų ir 30 minučių važinėkite po kalnuotas apylinkes. Už 750 eurų – net 1,5 valandos.
Trūksta aštrių pojūčių? Penki ratai „Fiorano“ trasa už 900 eurų... Ir taip toliau. Nenorite „Ferrari”? Prašom „Lamborghini”. Tačiau šios markės mašinų nuoma yra pati brangiausia. Pradedant 10 minučių pasivažinėjimu už 120 eurų. Gal dėl to, kad tai – „Lamborghini LP 570-4 Superleggera“? Ne... bandyti „Lamborghini” Maranello, „Ferrari” gimtajame mieste?
Todėl traukiame į gretimą miestelį Santa Agata, kur įsikūrusi „Lamborghini“ gamykla ir muziejus. Įdomus faktas: lankydamiesi „Lamborghini“, automobilį statysite nemokamai, o prie „Ferrari“ muziejaus už stovėjimą aparatą tenka pamaitinti 4 eurais už keturias valandas. Įėjimas į muziejų kainuoja 13 eurų. Muziejus išsidėstęs per du pastato aukštus. Pirmajame pasitinka legendiniai superautomobiliai – Miura, Diablo, Countach. Antrajame aukšte patenkate į „kosminę“ zoną, kur išrikiuoti visi koncepciniai ir patys naujausi modeliai.
Šalia koncepcinių stovi ir kažkurio modelio „griaučiai“, o prie jo zujantys du azijietiškos kilmės piliečiai regis nori nufotografuoti kiekvieną „griaučių“ milimetrą. Jau kažkur matytas vaizdelis. Tačiau žvilgsnis krypsta į kitą pusę – muziejaus centre puikuojasi 8 milijonus litų kainuojantis „Sesto Elemento“... Tai pats brangiausias kūrinys „Lamborghini“ istorijoje. Visas automobilis yra pagamintas iš anglies pluošto. Prietaisų skydelis – minimalaus dydžio, tik svarbiausiai informacijai: sūkiams ir greičiui matuoti. O sėdynės – prie kėbulo pritvirtintų pagalvėlių derinys.
Šalia stovi ir pasaulį nustebinęs „Lamborghini“ policijos automobilis. Kai esi tarp tiek grožybių, susisuka galva. Šoki fotografuoti „aventadorą“, o šalia – ir „Miura“ koncepcija, „Estoque“ sedanas... Išėjęs iš muziejaus suprantu viena: mačiau daug ir kartu nieko. Laikas išbandyti „Lamborghini“... Deja, atvykome per vėlai. Pradedu graužti nagus, kad to nepadariau Maranello. Grįžti jau per vėlu – „Lamborghini“ bulių teks paerzinti kitą kartą.
Po tokių pasivažinėjimų vėl sėsti į išsinuomotą „Fiat Punto Evo“ su 1,2 litro širdute labai sunku, bet juk visada galima sugrįžti... Vėl pasikinkyti šimtų arklių kaimenę ir bent kelioms minutėms pasijusti tikro „Ferrari“ šeimininku.
