Kol šeši ar septyni į gangą susimetę draugeliai savo „Deltas" perdarinėjo, kad būtų panašiau į krosinį motociklą, kėlė priekinį ir galinius sparnus (priekinis prie šakių dažniausiai buvo tvirtinamas mėlyna maždaug dešimties metrų ilgio sovietinės izoliacijos juosta), vienas jų kukliai važinėjosi kitu sovietiniu stebuklu - motoriniu dviračiu. Aparatas užsivesdavo minant pedalus, tačiau siekiant panašumo į motociklą jie buvo numontuoti, tad prieš pradėdamas važiuoti bičas aparatą tiesiog pasistumdavo. Kol jo kompanija ardėsi net dvi pavaras turinčiomis „Deltomis", jis gerokai atsilikęs plerpdavo iš paskos savuoju motodviračiu. Netrukus paaiškėjo, dėl ko jis taip ilgai kentėjo - dėl senos (senos net ir tais laikais) šešiavoltės tėvo „Jawos", dabar žinomos Staruškės vardu. Tada jau senoji kompanija su „Deltomis" neslėpdama pavydo žiūrėjo į jį, o suaugusieji nulydėdavo žvilgsniu pro dantis košdami „rokeris..." Rokeriais tada buvo vadinami visi motociklais lakstantys „jaunikliai".
Rokeriai
Jie važinėjo BSA, „Triumphais" ir „Nortonais". Jų namai buvo pakelės kavinės greta neseniai atsiradusių greitkelių ir miestų aplinkkelių. Jų motociklai buvo perdaryti, kad galėtų išvystyti maksimalų greitį ir būtų geriau valdomi, o kiekvieno tikslas buvo įvaryti „toną" - pasiekti 100 mylių per valandą (160 km/h). Jie - rokeriai, šeštajame-septintajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje gimusi subkultūra, kurios niekada nebuvo Lietuvoje.
Tuo metu, jei buvai jaunas, galėjai būti tik modas arba rokeris. Tai dvi pagrindinės septintajame dešimtmetyje D. Britanijoje klestėjusios subkultūros srovės (angl. Mods and Rockers). Modai mėgo prigludusius, įliemenuotus švarkus, itališkus motorolerius ir „The Who", o rokeriai pirmenybę teikė odinėms striukėms, cafe racer'iams ir Elviui. Modai eksperimentavo su narkotikais ir alkoholiu, o rokeriai, gyvenantys dėl savo motociklų, turėjo būti blaivūs, tad nuo tokių džiaugsmų susilaikydavo.
„Cafe racer" (tariama „Kaf") - tai motociklo tipas. Terminas atsirado rokeriams trinantis po pakelės kavines ir iš jų organizuojant gatvių lenktynes. Lenktynės nuo pakelės kavinės iki sutartos vietos ir atgal turėdavo baigtis greičiau nei baigs skambėti muzikos automate paleistas gabalas. O kai kurie Eddie Cohrano įrašai trukdavo trumpiau nei dvi minutes... „Cafe racer" motociklas buvo modifikuotas taip, kad galėtų išvystyti maksimalų greitį ir būtų kuo geriau valdomas: charakteringa vienvietė sportinė sėdynė, itin žemai nuleistas vairas (rankenos būdavo tvirtinamos tiesiai prie šakių), į viršų lenkti išmetimo vamzdžiai, didelis lenktyninis kuro bakas, ant kurio patogu atsigulti. Motociklai neturėjo jokių nereikalingų detalių, buvo lengvi ir gerai valdomi bet kokios dangos kelyje.
Kiečiausiu aparatu laikytas „Tritonas" - garaže ar tiesiog kieme surinktas motociklas iš „Norton Featherbed" rėmo ir „Triumph Bonneville" variklio. Taip „Tritonas" suderino populiariausią ir greičiausią sportinį variklį ir geriausiai valdomą šasi. Tie, kas pinigų turėjo mažiau, tenkinosi „Tribsa" - Triumpho" varikliu BSA rėme.
Cafe racer'iai turėjo nemažai bendro su JAV atsiradusiais chopper'ių ir bobber'ių judėjimais. Visų jų šaknys - Antrojo pasaulinio karo veteranai, sėdę ant motociklų ir „nukapoję" nuo jų viską, kas atrodė nereikalinga. Amerikos ir Europos kelių skirtumai lėmė, kad amerikiečiai pamėgo sunkius cruiser'ius, teikiančius komfortą, tuo tarpu europiečiai pirmenybę teikė lengvesniems ir manevringesniems motociklams, geriau pritaikytiems vingiuotiems Senojo žemyno keliams. D. Britanijoje autostradų nebuvo beveik iki 1960-ųjų, o kai kurie keliai metus skaičiavo dar nuo Romos imperijos laikų...
Pirmieji rokeriai išgarsėjo dėl motociklų, tačiau apie 1960-uosius jų subkultūrą imta sieti su tam tikra muzika ir rengimosi stiliumi. Daugelis jų mėgo 1950-1960 metų rokenrolo muzikantus, tokius kaip Gene'as Vincentas, Eddie'is Cochranas, Chuckas Berry'is, Bo Diddley'is ir Elvis Presley'is.
Tuo metu, kai rokeriai kėlė siaubą D. Britanijos isteblišmentui, Lietuvoje publika statė komunizmą ir apie jokias subkultūras nežinojo. Sovietija nežinojo ir apie motociklų tiuningą (t. y. specialų perdarymą, angl. tuning) - jei kas iš dviejų ir susilipdydavo vieną, tai ne greičio siekdami, bet norėdami turėti tiesiog važiuojančią priemonę.
Iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais ir keletą metų po to rokeriais vadintas visas motociklais lakstantis jaunimėlis. Lygis buvo čekiška „Jawa" arba rusiškas „Iž Planeta Sport".
Buvo madinga iškelti priekinį ir galinį sparnus, nupjauti duslintuvus, kad aparatai būtų panašesni į matytuosius Melui Gibsonui pasaulinę šlovę pelniusiame filme „Mad Max" - „kad bordiūrais galėtum šokinėt, nuo mentų pabėgt", - dabar aiškina Raimis.
Tuomet į chebras rinkosi kiemo ar rajono jaunimas. „Crazy in the dark MC" įkūrėjas Spyglys atsimena, kad jam ir jo „centro" chebrai jungtis siūlė Antakalnio motociklininkai: „Esam mes ir varinėjam juodom „Jawom", ir yra Zujūnai, kurie važinėja baltom „Jawom". Spygliui Antakalnis ir juodos „Jawos" darė didesnį įspūdį, nei Zujūnai ir baltos, tačiau ambicijų neužteko, ir antakalniškiai išsiskirstė, o jų viliotas Spyglys su bendražygiais įkūrė vieną seniausių motociklininkų klubų Lietuvoje - „Crazy in the dark MC", kuris gyvuoja iki šiol. Būrimąsį į kompanijas spartino ir farsovčikai - raumeninga, treninguota „Žiguliais" važinėjanti publika, kuri į „pankus ir metalistus" ant motociklų žiūrėjo kreivai, tad abi stovyklos neretai susistumdydavo.
Tuomet, apie devyniasdešimtuosius, iki MC dar buvo toli. Spyglys prisimena, kad minčių burtis į klubą kilo 1991-aisiais, budint prie Seimo laužų ar saugant Spaudos rūmus. Net ir įkūrus „Crazy in the dark", nebuvo jokio supratimo apie baikerių judėjimą laisvajame pasaulyje. Tuo metu visi, kurie važinėjo motociklais, buvo rokeriai. Štai, pavyzdžiui, „Jaunimo gretos" 1990-aisiais spausdina „Kauno rokerių" laišką (kalba netaisyta):
„...teisių mes neturim nes taisyklių nežinom bet pirdas tramdom puikei. Kai mes važiuojam per miesta tai visi žiūri į mus su pasibaisėjimu nes ratuota gauja iš šono atrodo klaikei. Mūsų pirdos neturi numeriu kad farai negalėtu mūsų rasti."
„Metalas pirdos ir bobos tai visas mūsų gyvenimas mes gyvenam šiandien ir apie ateitį beveik negalvojame, nes tai neidomu. Norėtusi kad mus pailktu ramybėje, nes mes nieko nepadarėm. Apie narkomaniją mes galvojam neigemai, nes kam tie narkotikai jai yra metalas ir pirdos, o ko mums daugiau reike."
Tačiau po trejų metų tuose pačiuose puslapiuose Skrandis, Spyglys, Arklys, Žilas ir Pankas jau pristatomi kaip baikeriai. Kas atsitiko? Žlugo nesąmonė, vadinta Sovietų Sąjunga, o nelikus valstiečių ir darbininkų lagerio, Lietuvą po pusės šimtmečio vėl ėmė pasiekti informacija iš Vakarų. Pirmiausia - filmai ir žurnalai, o netrukus atvažiavo ir pirmieji baikeriai.
Baikeriai
Motociklininkų kontrkultūra po karo pradėjo formuotis Jungtinėse Valstijose. Namo grįžę jauni veteranai pirko pigiai parduodamus armijos „Harley Davidsonus". Siekdami juos padaryti kuo panašesnius į lengvus ir manevringus motociklus, kokius matė Europoje, nuimdavo viską, kas atrodė nereikalinga. Taip gimė pirmieji bobber'iai. Daugeliui veteranų buvo nelengva vėl įsilieti į ramų ir konformistinį miesčionių gyvenimą, tad penktąjį ir šeštąjį dešimtmetį motociklais važinėjantys bičai gero vardo neturėjo.
1947-aisiais padoriąją Amerikos visuomenės dalį supurtė „Hollisterio riaušės" - legendinis ir baikerių kultūrai lemtingas įvykis. Amerikos motociklininkų asociacija miestelyje organizavo renginį, į kurį suvažiavo per keturis tūkstančius motociklininkų - dvigubai daugiau, nei Hollisteryje buvo gyventojų. Septynis policininkus turėjęs miestelis tokiam baikerių antplūdžiui buvo visiškai nepasiruošęs - nebuvo kam suvaldyti motociklininkų minios, trūko nakvynės vietų, tad baikeriai miegojo tiesiog gatvėse, gėrė, mėtė butelius, daužė langus ir girti lenktyniavo miestelio gatvėmis. Vyrauja nuomonė, kad „riaušes" išpūtė spauda, o išties žalos nebuvo tiek daug, kiek aprašė laikraščiai. Baisiausia „netvarkos" iliustracija „padoriems" amerikiečiams tapo nuotrauka, kurioje bičas sėdi ant baiko, o aplink mėtosi tušti buteliai...
Amerikos motociklininkų asociacija atsiribojo nuo įvykių ir pareiškė, kad neramumus kelia tik vienas procentas motociklininkų, visi kiti - pareigingi piliečiai. Nuo tada antsiuvas „1%" tapo firminiu bet kurio už įstatymo ribų veikiančio (angl. outlaw ) klubo ženklu, o Hollisterio įvykiai įkvėpė vieną garsiausių filmų apie motociklus ir baikerius - „The Wild One" su Marlonu Brando. Po metų, 1948-aisiais, įsikuria bene žymiausias MC „Hells Angels". Klubas kartu su nuo 1935-ųjų veikiančiu „Outlaws MC" ir vėliau atsiradusiais „Bandidos MC" ir „Pagans MC" turi daugiausiai narių ir sudaro „Didįjį ketvertą"; juos Valstijų teisėsauga vadina organizuotais nusikaltėlių sindikatais. Dažniausiai jiems metami kaltinimai dėl prekybos narkotikais, ginklais ir moterimis. Ne visi baikerių klubai veikia už įstatymo ribų, tačiau, kaip visuomet, žiniasklaida labiausiai nušviečia tuos atvejus, kurie sukelia didžiausią skandalą, o kartu - ir jų reitingus.
Iš rokerių - į baikerius
Pirmuosius „Harley'us" Lietuva pamatė apie 1991-1993-iuosius, kai per šalį keliavo „Freedom Tour" ir Santa Klausas. „Freedom Tour" buvo pasiturinčių dėdžių chebra, kurie norėjo pirmieji harlėjais įvažiuot į Raudonąją aikštę. „Juos pasitikome prie Latvijos sienos, mums tie harliai buvo šakės, - prisimena Spyglys. - Mes tuo metu irgi jau gerai atrodėm - iš „Mad Maxo" buvo atėjus mada apsisiuvinėt kailiais, šypais ir pan. Pradėjome lydėti, jie mus spaudžia, kad važiuotume greičiau, o „Uralai" tam nepritaikyti - pasiekėme 110 km/h, ir pradėjo detalės nuo mūsų skraidyti. Tada jau jie užtraukė rankinį ir pasakė, kad gale nevažiuos, nes pavojinga gyvybei."
Dar buvo Santa Klausas - taip Vilniaus baikeriai praminė per Lietuvą į Maskvą užmegzti ryšių važiavusį vieno iš Vokietijos „Hells Angels MC" charterio prezidentą ("Hells Angels MC", skirtingai nuo kitų baikerių klubų, savo skyrius vadina ne chapteriais, o charteriais, - red.pastaba). Vokietis atvažiavo visą motociklo chromą užtepęs juoda smala, mat kažkas jam paaiškino, kad Maskvoje vagia viską, kas blizga. Vietiniai taip juokėsi, kad kitą dieną vokietis pasirodė jau nugramdęs smalą nuo chromo.
Apie 1992-uosius Vilniuje pasirodė ir Maskvos MC „Night Wolwes" (liet. „Nakties Vilkai"). Jie kalbėjosi su vietiniais, norėjo atidaryti klubo chapterį Vilniuje. Po Sausio įvykių, kuriuose dalyvavo ir didelė dalis tuometinių baikerių, niekas nesiveržė daryti ką nors bendro su rusais, tad vietinis „Vilkų" chapteris greitai nunyko, bet būtent maskviečiai pirmieji paaiškino, kuo skiriasi MC klubai nuo MCC ir kokia yra klubo narių hierarchija. Daugėjant informacijos ir kontaktų su kitomis šalimis, jau nebeužteko ir turėtos technikos - visi ėmė ieškoti kažko panašaus į čoperius ir su didesniu, nei „Jawos" ar „Ižo", varikliu - taip atsirado „Uralai", Emkės ir „Dneprai". Tuo metu jais jau beveik buvo galima važinėti be lopšio, o pasakyti, kad važinėji „Uralu" be lopšio buvo krūta. „Mentams atsikirsdavom, nes milicijos „Uralų" buvo ir be lopšio, tai ir buvo pagrindinis mūsų argumentas, o po to jie persilaužė....", - aiškina Raimis.
Spyglys prisimena: „Wow buvo, kai rusai išleido „Ural Solo". Ginciavas su Danila nuvažiavo į Maskvą traukiniu, nebuvę niekad Maskvoj, nuėjo į parduotuvę, nusipirko tuos „Uralus" ir grįžo su jais į Lietuvą. Buvo jau lapkritis ar gruodis, važiavo jie dvi dienas, pakeliui snigo. Ginciavui buvau paskolinęs dermatinines kelnes, odinių tada dar neturėjau, tai nuo šalčio jos tiesiog sutrupėjo, jis man krūvą dermatino atidavė, ir abu jie susirgo plaučių uždegimu." Ne visi taip aukojosi, daugelis nenaujus „Uralus" pirkdavo Lietuvoje, nupjaudavo lopšius ir važinėdavo.
Milicijos motociklų reduktorius turėjo dviem dantukais daugiau, tai reiškė ilgesnes pavaras ir didesnį greitį, tad visi ėmė „greitinti" reduktorius, nes persėsti nuo „Jawos" ar „Ižo" ant „Uralo" techniškai buvo žingsnis atgal - „Jawos" ir „Ižai" išspausdavo 130 km/h, Uralai - 90 km/h. Be to, „Uralai", „Dneprai" ir Emkės žvėriškai kratė, žiauriai leido tepalus ir byrėjo į atskiras detales... Mindė iki šiol gali paaiškinti, kad iš batų dėžės iškirpta tarpinė labai tinka po cilindru, o iškirpta iš didelės konservų dėžės - tarp galvos ir cilindro. Žinoma, tepalai „purškia biški", bet 100 km tarpinė atlaiko. Kelionė iki jūros „be sustojimo" su tokia technika trukdavo 14 valandų. Jei pakeliui tekdavo stoti palopyti motociklo - 300 kilometrų buvo važiuojama apie parą.
„Man labai įsiminė vienas važiavimas atgal, - „laukinę" jaunystę mena Spyglys. - Visi išsivažinėjo, ir mes likom su Arkliu dviese. Mano buvo „Uralas", jo „Dnepras". Važiuojam, ir mano vienas cilindras pareina. Ką daryt? Imam virvę, ir jis autostrada mane tempia. Tempia, kol už Kryžkalnio pareina abu jo cilindrai. Tada aš su vienu cilindru tempiu jį. Taip iki Kauno, kur mano krikštatėvis gyvena. Jo garaže iš dviejų motociklų susirinkom vieną, o kitą vėl tempėm iki Vilniaus."
Pakeliui juos stabdė milicininkai ir klausė, ar jie visai išsikraustė iš proto. Spygliui ir Arkliui skėstelėjus rankomis: „O ką daryt, pinigų neturim, o grįžt reikia", pareigūnai prigrasino neužsimušti jų rajone ir nuvažiavo.
Tuo metu prisiekę baikeriai pradėjo perdarinėti motociklus bandydami išlaužt kuo daugiau panašumo į čoperius. „Susinervinęs garaže pjūklu praėjau pro „Ižo" amortikus, gale uždėjau atlošą - tada iš „Ižų" darėm čoperius. Tie „Mad Maxo" filmai daug įtakos turėjo", - taip pirmąjį savo custom baiką prisimena Korla.
Dar vienas būtinas čoperio atributas - ilgos priekinės šakės. Kiek tekdavo dėl jų iškentėti, daug istorijų gali papasakoti Spyglys: „Guminis buvo vienas pirmųjų, kuris „Jawai" pasidarė ilgas šakes. Buvo bajeris: mes baliavojam kaimo malūne, kiek vėliau atvažiuoja Guminis, o kelias prastas, krato, ir tos šakės jam išsimauna - šakės ir priekinis ratas nuvažiuoja, o Guminis iki mūsų atsiridena."
Vėliau prasidėjo japoniškų motociklų era, o apie 2000-uosius pirmiesiems pavyko įgyvendinti dešimtmetį nuo „Freedom Tour" ir Santa Klauso negesusią svajonę - užkurti savą „Harlėjų".
Jei tikrų rokerių Lietuvoje niekada nebuvo, tai baikerių judėjimas įsitvirtino jau seniai. Šiuo metu Lietuvoje registruota beveik pusšimtis baikerių klubų. Jų veiklą reguliuoja Kongresas ir Taryba, klubai griežtai pasiskirstę pagal tipus ir vadovaujasi taisyklėmis, pagal kurias gyvena motociklininkų susivienijimai visame pasaulyje.
Lietuvoje atsirandantys rokeriai tai labiau cafe racer'ių stilių mėgstantys pavieniai motociklininkai, nei subkultūra ar judėjimas.
