Kai A. Bubinas rugpjūčio 1 d. pradėjo savo žygį, jis atsargiai kalbėjo, kad Atlanto ir Ramųjį vandenynus jungiantį kelią galbūt pavyks įveikti greičiau nei per 20 dienų. Vis dėlto „Honda Crosstourer“ motociklu važiavusio lietuvio pasiektas rezultatas pranoko visus lūkesčius.
DELFI skaitytojams – jau paskutinis A.Bubino kelionės dienoraščio įrašas (rugpjūčio 13 d., 11.30 val. Lietuvos laiku)
Finišas! Aš jau Vladivostoke, kelionėje užtrukau 12 dienų ir 2 valandas (po finišo šiek tiek apsiskaičiavau dėl laiko ir buvau nurodęs klaidingą - startas Lietuvos laiku įvyko rugpjūčio 1 d. 9 val., finišavau rugpjūčio 13 d. 11 val.). Iš viso nuvažiavau 14 545 km. Rezultatą vertinu pakankamai gerai, nors manau, kad jį buvo galima dar pagerinti. Mano viešai deklaruotas 20 dienų planas buvo pesimistinis, tačiau jis galėjo toks būti, jeigu būtų įvykęs koks gedimas ar sprogusi padanga. Galėjau tikrai kur nors strigti, tačiau kadangi viskas praėjo sklandžiai, be jokių nenumatytų užlaikymų. Viduje tikėjausi, kad nuvažiuosiu per 15 dienų, bet apie tai garsiai nekalbėjau. Tiesa, mintyse buvo ir pasvajojimas, kad galbūt priartėsiu ar pagerinsiu Vitoldo Miliaus laiką. Vis dėlto kelionėje svarbiausia buvo saugumas, nenorėjau lėkti be galvos ir rizikuoti gyvybe. Priešaky – dar nauji važiavimai ir rekordai. Nesinorėjo, kad Rusijos pakelėse atsirastų dar vienas kryželis, o jų čia pristatyta kas keli šimtai metrų. Tai – geresnė socialinė reklama už bet kurias kitas.
Jėgų dar yra, galėčiau apsisukti ir važiuoti atgal. Džiugu, kad motociklas atlaikė kelionę, jokių kaprizų nerodė.
Paskutinė kelionės diena negailėjo išbandymų. Gamta paskutinį kartą nusprendė mane patikrinti – iš ryto lijo lietus, bet buvo šilta, apie +26 laipsniai. Kelias buvo pusėtinas, Rusijos masteliais – nei pats geriausias, nei blogiausias. Apie pietus išsigiedrijo ir temperatūra pakilo iki +34. Vis dėlto galbūt per anksti pradėjau džiaugtis – prasidėjo kelio remonto darbai ir žvyrkeliai. Vietoj to, kad lietus nuplautų dulkes, jos tik sukilo, tad teko dar jų „prisivalgyti“. Be to, viename posūkyje slystelėjau – tai buvo pasekmė slidžios kelio dangos, ne daug trūko ir būčiau atsidūręs griovyje.
Eismas buvo labai intensyvus, automobiliai važiavo vienas po kito, kartais net nesimatė kur važiuoti. Artėjant prie Vladivostoko, kelias pagerėjo, prasidėjo magistraliniai, net 6 juostų keliai. Dabar čia jau vakaras, apsiniaukę, virš miesto toks smogas tvyro.
Apibendrinant kelionę, galima pasakyti, kad sunkiausi buvo du momentai. Pirmas – tai kelionės pradžia, kai organizmas dar nebuvo prisitaikęs prie krūvių, tempo, kai teko važiuoti per karščius. Antras – viena paskutinių dienų Rusijos keliuose važiuojant nuo Čitos, kai per dieną nuvažiavau 1300 km. Nors vakare nesijaučiau pavargęs, tačiau ryte buvo sunku.
Po finišo pirmiausia paskambinau artimiausiems žmonėms, o toliau noriu tik nusiprausti, pavalgyti ir išsimiegoti. Turbūt pirmą kartą bandysiu išsimiegoti, nors po tokio grafiko sunku tikėtis, kad iškart pavyks normaliai pamiegoti. Manau, kad kelsiuosi tokiu pat režimu kaip ir kasdien – iki šiol prasibudindavau be žadintuvo likus iki suskambėjimo kelioms minutėms.
Vladivostoke dar teks pasilikti – turiu lėktuvo bilietus rugpjūčio 23 dienai, tačiau tikiuosi juos susikeisti į ankstesnį reisą, jeigu tik bus vietų. Turiu čia nemažai pažįstamų, pas kuriuos ir pasisvečiuosiu, atsipalaiduosiu, ko kelionėje negalėjau daryti, nors pagundų ir buvo daug.
Ačiū visiems prisidėjusiems prie kelionės, palaikiusiems mane ir bent mintimis važiavusiems kartu! Iki pasimatymo Lietuvoje!
DELFI skaitytojai galėjo stebėti A. Bubino maršrutą interaktyviame žemėlapyje ir bandyti įvardyti, per kiek laiko jam pavyks pasiekti kelionės tikslą. Dėkojame visiems dalyvavusiems, konkurso nugalėtojai bus paskelbti trečiadienį.
