Kasmet organizuojamo „Mongol Rally“ metu keli šimtai dalyvių mėgina nuvažiuoti atstumą nuo Londono arba Prahos iki Mongolijos sostinės Ulan Batoro.
„Šis ralis vadinamas didžiausiu pasaulio nuotykiu, o jo tikslas – ne lenktyniauti, o tiesiog pasiekti finišą. Deja, ketvirtadaliui dalyvių nepavyksta įveikti šio atstumo. Iš mūsų komandos šis ralis taip pat pareikalavo nemažai fizinių jėgų ir gerų vairavimo įgūdžių – teko įveikti įvairios būklės kelius ir patirti beprotiškas eismo sąlygas,“ – pasakojo „Dykumų rijikų“ komandos atstovas Mantas Vaskela.
Lietuvių „Dykumų rijikų“ – M. Vaskelos, Tomo Tombako, Domo Bačio ir Einio Šusticko – kelionė prasidėjo Lenkijoje ir tęsėsi per Turkiją, Gruziją, Azerbaidžaną, Turkmėnistaną, Uzbekistaną, Kazachstaną, Rusiją.
„Europoje vairavimo stilius ir keliai ne itin gąsdino, tačiau judant Rytų link sąlygos keitėsi. Gruzijos keliai buvo kur kas prastesni už Turkijos, o Azerbaidžano – dar blogesni už Gruzijos. Azerbaidžane taip pat paaiškėjo, jog šioje valstybėje kelių eismo taisyklių beveik nepaisoma, vairuotojai kerta ištisines linijas, važiuoja prieš eismą, agresyviai manevruoja, nepaiso „plytų“. Tačiau pasirodo, kad net ir čia, palyginus su Mongolija, eismo sąlygos nebuvo pačios ekstremaliausios,“ – sakė Domas Bačius.
„Mongolijoje nebuvo normalių kelių, vien žvyrkeliai ir purvas. „Dacia“ mus nustebino, nes pavyzdingai susitvarkė su Mongolijos purvynais. Be to, ne kartą traukėme kitus dalyvius, kuriems ne taip gerai sekėsi kovoti su klampyne, – įspūdžiais dalijosi „Dykumų rijikų“ komandos narys M. Vaskela. – Automobilio pakaba atlaikė labai didelį stresą, nes reikėjo važiuoti 80-90 km/h greičiu itin prastais, duobėtais keliais. Tačiau ir šiuos ekstremalius išbandymus įveikėme.“
