Daug kas pamatę kostiumuotą valdininką, dviračiu važiuojantį į dalykinį susitikimą, nuščiūva. Tačiau direktoriaus pavaduotojas į tai tik numoja ranka – jo teigimu, dviratis padeda sutaupyti nemažai laiko ir valstybės lėšų.

„Šiais metais dviračiu dažnai važiuoju į kitas institucijas ir dažnai susiduriu su keistu visuomenės požiūriu. Daugelis žmonių negali suprasti, kad dviratis gali būti tarnybinis. Kitas dalykas – jie negali suprasti, kaip žmogus, užimdamas vienokias ar kitokias pareigas, nesinaudoja privilegijomis – automobiliu, vairuotoju ar pan. Aš manau, kad pirmiausia visi mes esame žmonės, o pareigos yra tik pareigos ir kiekvienas turi dirbti savo darbą kiek įmanoma efektyviau ir profesionaliau“, – teigia E. Skrodenis, nesuprantantis skeptiško visuomenės požiūrio į kostiumuotus dviratininkus.

Du tarnybiniai dviračiai – tiek Kelių direkcijai kol kas užtenka. Įstaigos darbuotojai reikalus, susijusius su trumpais vizitais į kitas institucijas, raginami spręsti atsisakant valdiško automobilio ir renkantis tarnybinį dviratį.

Valdininkas tiki, kad dviratis leidžia taupyti

E. Skrodenis prisimena, kad viskas prasidėjo nuo Susisiekimo ministerijos iniciatyvos skatinti judėjimą dviračiais ir taupyti valstybės lėšas. Taip prieš metus Kelių direkcijoje atsirado du tarnybiniai dviračiai, nors ne visi darbuotojai šią idėją iš karto sutiko palankiai. Tačiau dabar, pašnekovo žodžiais, šios transporto priemonės tapo natūraliu reiškiniu. Jei nelyja ir neslegia alinantis karštis, nesistebėkite gatvėje sutikę „LAKD“ ženklu pažymėtu dviračiu važiuojantį Kelių direkcijos darbuotoją. Dviračiu vykstama į kitas institucijas – dažniausiai esančias Gedimino prospekte.

Pašnekovas šypsosi – jaunimas teigiamu pavyzdžiu užkrėtė ir vyresniuosius kolegas. Jo teigimu, jau ne visada pavyksta rasti laisvą tarnybinį dviratį. Užtat laisvų automobilių dabar visuomet yra. Jei entuziazmas neišblės, planuojama įsigyti papildomų dviračių.

Sutvarkęs darbinius reikalus ir dviratį pastatęs į saugomą vietą, sušilęs darbuotojas gali nusiprausti specialiai įrengtame duše.

E. Skrodenis pastebėjo, kad kai kurie jo kolegos dviračiu ne tik valdiškus reikalus tvarko, bet ir į darbovietę kasryt asmenine dvirate transporto priemone atmina. Šios transporto priemonės likimo valiai nepaliekamos – jos, kaip ir tarnybiniai dviračiai, yra saugomos. Saugios dviračių stovėjimo vietos įrengtos ir atmynusiems svečiams.

Dviratis – ne žaislas ir ne pramoga, o susisiekimo priemonė, ypač vertinama Vakaruose. Tuo įsitikinęs valdininkas priduria, kad ši transporto priemonė padeda ir sutaupyti: „Važiuojant automobiliu kainuoja jo eksploatacija ir kuras. Taip pat į aplinką patenka teršalai. Didžiojoje dalyje Vilniaus miesto centro vietų, kur įsikūrusios institucijos, už stovėjimą reikia mokėti. Ne visada automobilį yra kur pastatyti. O esant gatvėse grūstims sugaištama nemažai brangaus laiko. Reikia ieškoti efektyvesnių alternatyvų, kad būtų galima sutaupyti. Manome, kad dauguma lietuvių galėtų aktyviau ir dažniau persėsti ant dviračių. Mes negalime skatinti visuomenės patys to nedarydami. Kai žmonės mato, kad vadovas nesidrovi dviračiu važiuoti, tada ir pavaldiniams toks pavyzdys bus natūralus ir sektinas.“

Valstybinės institucijos dviratininkus sutinka nesvetingai

Dviračiu E. Skrodenis yra aplankęs ne vieną instituciją. Tačiau jam tenka tik apgailestauti, kai atvykus ne visada pavyksta rasti vietą, kurioje būtų galima saugiai palikti dviratį ir keliauti vidun.

Egidijus Skrodenis
Čia yra mūsų šalis – niekas kitas už mus problemų neišspręs. Jeigu aš, kitas, trečias, penktas persės ant dviračio, oro tarša ir grūstys gatvėje sumažės. Dauguma lietuvių galėtų persėsti ant dviračių, tada jie būtų sveikesni, poliklinikos turėtų mažiau pacientų.
„Dauguma institucijų tiesiog nėra pasiruošusios priimti dviračiais atvykusių interesantų. Daug kur nėra elementarių pastatymo vietų. Tam tikrose institucijose stovėjimo vietos įrengtos tiesiog gatvėje, kur tau tą dviratį bet kada gali pavogti. Valstybė mato, kad reikia skatinti susisiekimą dviračiais, todėl pirmiausia turėtų būti įrengiamos patogios ir saugios stovėjimo vietos, kurios būtų uždaros arba stebimos vaizdo kameromis. Kitose institucijose gal ir yra įrengtos dviračių stovėjimo vietos, tačiau nuorodų, kaip į jas patekt nėra, o paklausus budinčiųjų, susiduri su jų pasipiktinimu. Manau, kad dalis interesantų į įvairias institucijas atvyksta dviračiu ir susiduria su tomis pačiomis problemomis“, – dviratininkais nepasirūpinančiomis įstaigomis piktinasi Kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas.

Pašnekovas tikina, kad pasitaiko atvejų, jog iš anksto kitų įstaigų darbuotojų pasiteiravus, ar atvykus bus galima saugiai palikti dviratį, šie pamano, kad valdininkas juokauja. Šypsodamiesi atsako, kad stovėjimo vietomis pasirūpinta, tačiau atvykus tenka nusivilti – nelieka kitos išeities, kaip dviratį prirakinti prie stulpo ir tikėtis, kad posėdžio metu jo nepavogs.

Sostinėje dviratininkams iššūkių netrūksta

Ar Vilnius dviratininkams patogus? E. Skrodenis neslepia, kad trūkumų yra, tačiau jo nuomone, jų gerokai mažiau nei privalumų. Pašnekovas įsitikinęs, kad kliūtys nėra neįveikiamos ir daugelio gyventojų nuomonė apie itin prastą Vilniaus miesto dviračių takų infrastruktūrą yra perdėta.

Egidijus Skrodenis
„Pirmiausia reikia pastebėti, kas gerai ir kiek daug Vilniuje vietų gerai padaryta, o ne iškart pulti kritikuoti kas dar nepadaryta. Aišku, tam tikrose vietose iš tikrųjų infrastruktūros trūksta – gal ir nėra taip gerai, kaip galėtų būti, bet dviratininkas yra mobilus ir jis kliūtį gali apvažiuot ar kitaip ją įveikt. Reiktų suprast, kad šiandien turime tokią ekonominę situaciją kuri neleidžia visko iškart padaryti. Todėl daugeliui piliečių lengvai žarstytis pasakymais, kad aš važiuočiau dviračiu, jei būtų gera infrastruktūra, nereikėtų. Pasakysiu pagal asmeninę patirtį – Vilniuje visur pravažiuoti dviračiu tikrai galima. Dviračiai, kuriuos Kelių direkcija turi, yra pakankamai sunkūs, bet mieste aš nesusiduriu su neįveikiamomis kliūtimis. Aišku, būtų smagu, kad ta infrastruktūra būtų nuoseklesnė, patogesnė ir tvarkingesnė, bet yra taip, kaip yra. Ne visi laiptai turi nuvažiavimus – jei ir turi, dažnai jie būna per statūs, sankryžose per aukšti bortai, nenuoseklūs dviračių takai – „staiga prasidedantys ir staiga pasibaigiantys“, nepritaikyti šviesoforai, jaučiama tolerancijos stoka iš kitų eismo dalyvių. Tačiau reikia suprasti, kad ir Roma iškart nepasistatė. Viskam ateis laikas ir turėsime puikią infrastruktūrą. Aš tuo net neabejoju“, – pagrindines problemas, su kuriomis kasdien susiduria dviratininkai vardija E. Skrodenis.

Jo žodžiais, jei dauguma atsakingų specialistų naudojasi automobiliais, vargu, ar galima tikėtis, kad prioritetą jie teiks dviračių takų infrastruktūrai gerinti. Todėl, pašnekovo įsitikinimu, kelių ir gatvių prievaizdus nors retkarčiais pasodinus ant dviračių, būtų greičiau pastebėti ir pašalinti trūkumai.

Dviračių takų infrastruktūros pokytį E. Skrodenis sieja su išaugusiu dviratininkų skaičiumi: „Kai judėjimas suintensyvės, tada ir infrastruktūra bus priversta gerėti ir keistis. Dabar aš jaučiu nebylų karą: kažkas nenori investuot, o kažkas perdėtai reikalauja. Iš karto visko padaryti negalima, bet lūkuriuoti taip pat nevalia.“

Važiuoti dviračiu ne tik praktiška, bet ir sveika

Pašnekovas teigia manąs, kad Lietuvos oro sąlygos dviratininkams palankios pusmetį, o gal net ir daugiau. Kostiumuotas dviratininkas įsitikinęs, kad jo pasirinktas judėjimo būdas padeda ne tik sutaupyti lėšų ir laiko, bet ir tausoti gamtą bei išsaugoti sveikatą: „Čia yra mūsų šalis – niekas kitas už mus problemų neišspręs. Jeigu aš, kitas, trečias, penktas persės ant dviračio, oro tarša ir grūstys gatvėje sumažės. Dauguma lietuvių galėtų persėsti ant dviračių, tada jie būtų sveikesni, poliklinikos turėtų mažiau pacientų.“

Psichologė: keistą požiūrį į dviratininkus lemia sovietinis štampas

Psichologė Lina Gervinskaitė teigia mananti, kad Lietuvoje dviratis vis dar laikomas sporto priemone ar laisvalaikio leidimo būdu. Daugumai iki šiol atrodo, kad šia transporto priemone galima nuvažiuoti į sodą, bet ne į darbą. Valdininkai – dviratininkai, pasak psichologės, Lietuvoje nėra dažnas reiškinys. Todėl neišvengiamas ,,netikėtumo ir keistumo faktorius“.

„Aišku, istorinės aplinkybės ir tai, kad Lietuva dar ne taip seniai pradėjo žiūrėti, kas vyksta Vakaruose, turi įtakos. Sovietmečiu nebuvo įprasta į darbą važinėti dviračiu, o ypač didmiestyje, – buvo kitokios tradicijos, kitokia kultūra. Turi truputį pasikeisti kartos, turi pasikeisti vyresnių žmonių požiūris. Tada tie žmonės, kurie važinėja į darbą, keistai neatrodys – tai taps įprastu dalyku. Jaunesnioji karta daugiau važinėja dviračiais ir naudoja juos kaip susisiekimo priemonę, todėl turbūt ne taip keistai žiūri į žmones, kurie dviračiu važiuoja dėvėdami kostiumą. Be to, Vakaruose darbdaviai palankiau žiūri į žmones, kurie į darbą atvažiuoja dviračiu – suteikia sąlygas pasinaudoti dušu. Lietuvoje tokios sąlygos dar ne visur yra“, – dėsto L. Gervinskaitė, mananti, kad sovietinio mąstymo klišės jaučiamos iki šiol.

Pėstieji tolerancija netviska – dažnai vaikšto dviratininkams skirtais takais, nesiskubina pasitraukti net ir tada, kai pamato atvažiuojančią ir skambučiu raginančią duoti kelią kliūtį. Nemažiau akibrokštų dviratininkai sulaukia ir iš automobilių vairuotojų. Psichologė mano, kad taip yra todėl, kad netinkamai besielgiantys žmonės „į eismą nepažiūri iš dviratininko perspektyvos“.

Kaip teigia L. Gervinskaitė, važiavimas dviračiu žmogaus emocinę būklę veikia teigiamai. Smegenys ima gaminti serotoniną – „geros nuotaikos hormoną“. Į darbą dviračiu atmynęs žmogus esą jaučiasi kur kas geriau už kolegą, darbovietę pasiekusį automobiliu.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (223)