– Jūsų tėvas – mokslo žmogus, kiti šeimos nariai itin muzikalūs. Iš kur atsirado aistra automobiliams?
– Man viskas jau nuo gimimo buvo aišku! Gimiau 1947-aisiais, na, o 1948–1949 metais gyvenome Kaune, tais laikais automobilių ne itin daug buvo... Mašina man buvo it stebuklas! Stebėdavau visus mūsų gatve pravažiuojančius automobilius. Iš pradžių tik raportuodavau namiškiams, kad pravažiavo didelis ar mažas, o kiek vėliau jau žinojau visas automobilių markes.
1952 metais tėvai nusipirko moskvičių, tad pirmą kartą teko pavairuoti devynerių. Tėvams pardavus automobilį mano gyvenime atsirado tuštuma, kurią užpildė tik 1959 metais tėvų įsigyta volga. Tai buvo puikus automobilis, kurį man patikėdavo įvaryti į garažą, nuplauti, pakeisti tepalus...
– Kada tėvų kiemą iškeitėte į varžybas? Juk automobilių sportui reikia daug investicijų.
Kaip minėjau, tėvai turėjo volgą, tai buvo pagrindas. Kauno auto- ir moto- klubas priėmė mane ir pradėjau dalyvauti varžybose. Žinoma, mašina ėmė byrėti, reikėjo pinigėlių jai taisyti, tačiau tuo metu, 1966-aisiais, jau dirbau Kauno radijo gamykloje, gaudavau 99 rublius.
Anksčiau investuotojų tarsi ir nebuvo, bet finansavimą galėjai gauti galbūt net lengviau nei dabar. Atsimenu, veikė Savanoriška draugija aviacijai, armijai ir laivynui remti, tačiau dalį pinigų, skirtų karinėms reikmėms, naudodavo kitaip, žmonėms. Santykinai turtingos gamyklos, kurių direktoriai domėjosi automobilių sportu, prisidėjo prie jo populiarinimo, techninės bazės ir panašiai. Na, o Kauno radijo gamyklos, kur ir dirbau, direktorius buvo didis entuziastas. Dar ir dabar jų klubas „Banga“ yra žinomas.
Visi automobiliai tais laikais buvo deficitas, išskyrus zaporožiečius. Beje, pirmieji sportininkai buvo taksi vairuotojai. Kodėl? Matote, taksi parkuose dažniausiai būdavo volgos, tad vairuotojai su tarnybinėmis mašinomis ir dalyvaudavo varžybose.
1968 metais išvažiavau į Iževską padirbėti vairuotoju bandytoju, kiek vėliau tapau inžinieriumi bandytoju. Būtent tada pradėjau siekti aukštų sporto rezultatų ir tobulinti, rinkti automobilius.
– O kaip jūsų gyvenime atsirado verslas?
1976 metais prie Vilniaus automobilių remonto gamyklos, kurios pagrindinė veikla buvo sunkvežimių ir autobusų remontas, atidarėme mažą cechą ir pradėjome gaminti sportinius automobilius. Ilgainiui ta gamykla tapo atskira, tačiau ją labai stengėsi uždaryti, nuolat tekdavo teikti įvairius gamybinius, finansinius rodiklius. Dirbome pelningai, tad niekaip nesupratau, kodėl mus taip spausdavo.
1988 metais įkūrėme savarankišką Eksperimentinę sportinių automobilių gamyklą, pradėjome eksportuoti atsargines sportinių automobilių dalis į Italiją, Vokietiją, Suomiją, Rusiją.
Mūsų projektas EVA – tai pirmoji Lietuvoje sukurta ir pagaminta mašina, be to, labai galinga. Kadangi mums buvo uždrausta gaminti sportinius automobilius, o serijinių mašinų skaičius – 5 000 vienetų per metus – atrodė per didelis, gamyba nebeužsiėmėme. Pasinaudojome turima technine baze kaip mašinų importuotojai. Buvusias gamyklos patalpas užpildė vokiški automobiliai, koncentravausi į „Volkswagen“ ir „Audi“ atstovybes Lietuvoje, „Thermo King“ šaldymo įrangą.
Nors iš pradžių teko lengvojo automobilio bagažinėje per sieną vežtį alyvą, susitariau dėl verslo su „Bosch“, taip pat prekiavome „Mitsubishi“, „Toyota“.
Taigi 1997 metais buvo įkurtas Stasio Brunzos autocentras, o 1998-aisiais EVA tapo VW ir „Audi“ importuotoja.
Kai baigi sportininko karjerą, iš naujo susikurti gyvenimą ne taip paprasta. Vis dėlto man pasisekė. Rodos, iš pradžių mašinas taisydavau, konstruodavau, vėliau pradėjau tai daryti kitiems. Tai buvo labai logiškas perėjimas iš sporto į verslą. Tiesa, savąjį pardaviau prieš gerą dešimtmetį, 2001-aisiais.
ANONSAS: "Nuosavų diskų gamybos verslo pradžia nuo pažinties katedros aikštėje" ir "TOP 10 franšizių pasaulyje" ieškokite "bzn start" liepos mėnesio verslo žurnalo numeryje.
