R. Tamulevičiaus sudarydame lietuvių kalbos žodyne greičiausiai nebūtų žodžio „neįmanoma". Kad 32 metų auksarankis meistras gali viską, liudija jo kieme nuolat snūduriuojantys laaaaabai pikti „Toyotos Celicos", „Nissan 200SX", „Subaru Imprezos" ir pan. egzemplioriai. Tradiciškai į Prienų pakraštyje esančią sodybą jie patenka dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia standartinius ar atplukdytus iš Japonijos dešiniavairius čia atgabena ambicingi vyriokai, siekiantys lenktynių trasose diktuoti greičio madas. Ir iš tiesų. Doggy dirbtuvėse apsilankę automobiliai beveik visada tampa ratuotais šedevrais. Panašiai kaip eglės ir klevo pliauskos Antonio Stradivarius rankose kadaise virsdavo tobulais muzikos instrumentais. Populiariųjų „FastLap" ar drifto serialų dalyviai apie Romo sugebėjimus kalba su dievobaiminga pagarba.
Antroji priežastis labai panaši į pirmąją, tik šiek tiek niūresnė. Taip jau nutinka, kad tie patys vyriokai, peržengę savo kaip vairuotojų galimybių ribas ar tiesiog padarę kokią nors apmaudžią klaidą, kartais savo bolidus konvertuoja į metalo laužą. Užkelti ant automobilvežio platformos ir Romo namus pasiekę nelaimėliai per keletą savaičių (sudėtingesniais atvejais - keletą mėnesių) iš metalo laužo krūvos vėl transformuojami į aštrią kaip samurajaus kardas mašiną. Dažniausiai dar geresnę, nei buvo, nes Doggy nuolat mokosi, tobulėja pats ir tobulina savo kūrinius. Žmogus, kadaise svetima kalba galėjęs pasakyti šį tą panašaus į „I speak London no" (suprask - „nekalbu angliškai"), dabar internete gyvuojantį savo tinklaraštį netgi rašo angliškai. Nes taip patogiau ir greičiau bendrauti su klientais bei verslo partneriais, išsibarsčiusiais beveik po visą pasaulį, - nuo Japonijos, Australijos, JAV iki Čekijos, Vokietijos, Norvegijos.
Klausiamas, iš kur toks atsirado, Romas nė trupučio nesilaužydamas pradeda pasakoti apie kadaise puoselėtą planą taip išgaląsti savo „Toyotą Celicą", kad su ja būtų galima aplenkti bičiulio vairuojamą „Hondą Civic".
„Viskas baigėsi tuo, kad ištaškiau kalną pinigų parsisiųsdamas vadinamąjį „Turbo Kit", kuris leido standartinio 115 AG variklio pajėgumą padidinti iki 220 AG. Tačiau svarbiausia, kad krapštydamasis prie to daikto nemažai sužinojau ir išmokau. Tiksliau, teko išmokti, nes prieš maždaug 8-10 metų nelabai buvo ko paklausti patarimo. Todėl norėdamas padaryti bet kokį dalykėlį turėdavau pats ieškoti sprendimo. Vėliau neatsispyriau pagundai mašinas tobulinti, ne tik įprastais būdais didinti galią, bet prikišti rankas prie kai kurių konstrukcinių sprendimų. Tarkim, pervirinti kai kurias kėbulo siūles taip, kad jis taptų standesnis. Atrodo, smulkmena, bet mašinai valdyti turi neįtikimai daug įtakos, - dėstė R. Tamulevičius. - Po to man užplaukė įsigyti retą (iš viso buvo pagaminta tik 3000 egzempliorių) „Toyotos Celicos SSIII" modelį. Europoje jų iš viso nebuvo galima įsigyti, todėl parsisiunčiau iš Japonijos dešiniavairį modelį ir jį perdariau į kairiavairį. Teko labai ilgai sukti galvą sprendžiant elektronikos galvosūkius, mokantis tinkamai mašinas ardyti, virinti, dažyti, surinkti ir t. t. Visa tai vėliau leido automobilių remontą ir tobulinimą paversti verslu."
Beje, Doggy (ši pravardė prilipo nuo interneto forumuose naudoto slapyvardžio; dabar ir oficialus Romo dirbtuvių prekės ženklas yra DCW - „DogCostomWorks") ilgą laiką niekaip nesistengė įamžinti savo kūrinių autorystės, todėl daug jo darbų savinasi niekuo dėti veikėjai.
„Man ir dabar tai neatrodo svarbu. Tiesiog pakanka to kaifo, kurį gaunu sukonstruodamas greitą, gerą ar tiesiog įdomią mašiną. Taip visiškai patenkinu savo ambicijas ir realizuoju kūrybines idėjas, o matant mano darbais patenkintus žmones apima geras jausmas. Net nejaučiu poreikio pačiam lėkti trasoje. Bent jau tokio didelio, kad į šalį nustumčiau darbus ir kitus pomėgius. Galbūt trūksta drąsos ir ryžto. Pats dorai nežinau", - atviravo Doggy.
Neįprasta ir tai, kad Romas visiškai ignoruoja tokius dalykus, kurie vadybos vadovėliuose vadinami „rinkodara" ir „reklama". DCW dirbtuvėse sutvarkyti automobiliai daug ką pasako, todėl jose yra lankęsi kone visi retsykiais Lietuvos keliuose pasirodantys išskirtiniai „Porsche", „Ferrari", „Lamborghini" ir pan. egzemplioriai, kuriems tik yra prireikę pagalbos.
Pastaraisiais metais Romo dėmesys nuo „FastLap" ir drifto mašinų krypsta į klasikinius automobilius. Šiomis dienomis kelionei pas naują šeimininką baigiamas parengti 1978-ųjų „Datsun S30Z". Kalifornijoje audringai jaunystę praleidusi sportinė kupė dėl kažkokių priežasčių buvo įgrūsta į daržinę ir ten tūnojo gal 15 metų. Į dienos šviesą ją ištraukęs technikos mėgėjas studentas bandė ją atgaivinti, tačiau nieko nepešęs spjovė ir įkėlė skelbimą apie parduodamą „nelikvidą". Romas už jį sumokėjo 400 dolerių, parplukdė į Lietuvą ir per metus su trupučiu pavertė aikčioti verčiančiu gražuoliu. Tokiu, už kurį vienas Doggy klientų nesiderėdamas paklojo penkiaženklę sumą.
„Linkstu prie „Japanese Nostalgic" tipo mašinų. Mano galva, tai vienas geriausių būdų tapti išskirtiniam bendrame transporto sraute, nes tokios senienos visada kelia šypseną, traukia akį, bet neįpareigoja lėkti. 100 km/val. su tokiu daiktu jau atrodo bedieviškai daug", - šypsojosi Romas.
Ir dar vienas potėpis Doggy portretui. Šis vaikinukas išdarinėja nerealius dalykus su aerografu tapydamas ant sportininkų šalmų, automobilių ir motociklų skardų, net ant dviračio rėmo. Plačiau apie tai - artimiausioje ateityje.
