Retsykiais prisimenu vieną kelionę Labanoro giria. Atsipalaidavęs mėgaujuosi smagiais asfalto vingiais, tik kur buvęs, kur nebuvęs sudžeržgia telefonas. Keliu ragelį ir automatiškai koja kyla nuo akceleratoriaus. Pokalbis tetruko keliolika sekundžių, bet greitis sugebėjo nukristi bent dešimčia kilometrų. Staiga iš už vieno aklo posūkio – būrelis per kelią prieš pat nosį neriančių stirnų. Nereikia būti Einšteinu, kad suskaičiuotum, kuo grėsė judėjimas ikitelefoniniu greičiu. Neabejotinai mažiausiai su viena miško gražuole būčiau buvęs priverstas susipažinti taip artimai, kad vėliau automobilį būtų tekę kelioms savaitėms patikėti kėbulinių darbų meistrams. Blogiausiu atveju – dabar, užuot spaudęs klaviatūros mygtukus, bastyčiausi po amžinos medžioklės plotus... Po tokių gyvenimo akibrokštų nori nenori susimąstai, ar tai buvo atsitiktinumas, o gal kas nors mus saugo iš aukštybių?

Atsakymo kreipėmės į kunigą Ričardą Doveiką, kuris, pasirodo, nėra abejingas automobiliui – mėgsta keliauti, laisvalaikiu mielai pasižiūri ir „Formulės-1“, ralio ar kitas lenktynes. Varžybose ne visada serga už konkretų sportininką, bet jam įdomios žmogaus ir technikos galimybės. Tiesa, nepamirštant, kuo rizikuoja ir ką išgyvena automobilyje esantis sportininkas.

Krikščionybė, žengdama koja kojon su laiku, nepamiršo ir automobilininkų – jie turi savo globėją, kurį tikrai pažįsta dauguma vilniečių, nepriklausomai, tiki jie Dievą ar ne. Tai šv. Kristoforas, taip pat globojantis keliautojus, sodininkus, tiltininkus, knygrišius, jūrininkus, keltininkus (beje, kai kuriuose šaltiniuose minima net 15 šventųjų, globojančių viską, kas susiję su judėjimu kelyje). Paskutinę rugsėjo dieną automobilininkai pagerbiami maldomis, pagal katalikiškas apeigas aikštelėse prie bažnyčių laiminami jų ratuoti draugai.

Pasak legendos, šv. Kristoforas, nešdamas kūdikėlį Jėzų per sraunią upę, ant savo pečių pajuto viso pasaulio svorį. Šiandien automobilininkų globa šventajam taip pat nelengvas dalykas: vien mūsų šalies keliais kasdien neršia beveik du milijonai ratuotų priemonių – nuo motociklų iki vilkikų.

Kada pradėti laiminti automobiliai, vargu ar kas ryžtųsi pasakyti, tačiau, pasak R. Doveikos, ir sovietmečiu buvo laiminami žiguliai bei moskvičiai, tik visos apeigos būdavo atliekamos pusiau slapta.

Bet vis dėlto... kodėl? „Štai netrukus turėsime keturias dienas anapilin išėjusiems artimiesiems pagerbti, susiplanuosime keliones po visą šalį. Automobilis mums bus didelė pagalba – regis, tai tik technika, bet šiuo atveju labai svarbi, nes padeda mums keliauti ir pajusti dvasios artumą“, – sako R. Doveika.

Automobilių laiminimas religiniam prašalaičiui gali pasirodyti kaip tradicijos, o gal ir mados dalykas, tačiau katalikui – tai jo tikėjimo sutvirtinimas ir savotiška pagarba automobiliui. Ši apeiga – ne koks magiškas ritualas, šypteli R. Doveika, – palaimintam automobiliui irgi gali nukristi duslintuvas ar koks išsiblaškęs vairuotojas bumbtelėti į šoną. „Nesvarbu, ar ant veidrodėlio kaba rožinis, prilipinta šventojo statulėlė ar įdėta Agotos duonos – esmė yra ne daiktas, o simbolis. Tikintis žmogus bando visą savo aplinką apgaubti savo tikėjimu, religijos, maldos ženklais, kurie visa tam suteikia prasmę“, – aiškina kunigas. Žinoma, jeigu tai daroma dėl mados, tai jau tuštybės sindromas.

Pasak R. Doveikos, svarbiausia prie vairo – atsakomybė: „Kiekvieną kartą įsėdę į automobilį turime jaustis esantys atsakingi ne tik už save, bet ir už savo keleivį, už kitą vairuotoją. Turime suprasti, kad ne mes vieni skubame, paminti egoizmą, ugdyti savo vidinę kultūrą.“

Kadangi kunigas iš kūno ir kraujo, jis kartais irgi būna... tiesiog vairuotojas. „Būna, ir pykteliu, ir šypteliu. Man patinka stebėti žmones kelyje, neretai atrodo, kad tai, ką žmonės slepia viduje, prie vairo išsiveržia išorėn ir nuplauna visą kasdienį grimą – tada ir matai, žmogus yra brandi ar pikta ir sukaustyta asmenybė. Kartais norisi išlipti iš automobilio ir padėti pereiti kelią ne močiutei, bet jaunam žmogui, įtikėjusiam, kad jo teisė eiti, o tavo pareiga – laukti... Kartais norisi priminti, kad sankryža – ne vieta lūpoms pasidažyti, plepėti mobiliuoju ar susirašinėti SMS žinutėmis. Svarbu gerbti vieniems kitus ir rūpintis vieniems kitais“, – sako R. Doveika.

AUTOMOBILIŲ LAIMINIMO APEIGA
Gerasis Dieve, palaimink šiuos žmogaus rankomis sukurtus automobilius, kad tarnautų Tavo garbei ir žmonių gerovei; rūpestingai globok ir saugok nuo dvasios ir kūno nelaimių tuos, kurie juo tinkamai naudosis. Prašome per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.

VAIRUOTOJO MALDA
Gerasis Dieve, suteik man išminties, dėmesingumo ir savitvardos vairuoti tvarkingai ir saugiai. Pagelbėk gerbti ir nuoširdžiai rūpintis kitais eismo dalyviais ir apsaugok nuo nelaimių, kad sėkmingai pasiekčiau kelionės tikslus. Amen.