Dvi savaites DELFI skaitytojai rašė savo istorijas apie tai, kaip sulaukė pagalbos kelyje sugedus automobiliui ar atsitikus kitokiai nelaimei. Iš viso redakcija sulaukė 16 istorijų, iš kurių balsavusieji DELFI skaitytojai išrinko tris pačias įdomiausias ir labiausiai nustebinusias gerąja prasme.
Konkursui „Ar Jums teko sulaukti pagalbos kelyje?“ atsiųstas istorijas perskaitė daugiau nei 13 tūkst. žmonių, o už geriausias istorijas buvo balsuota 582 kartus.
Daugiausiai balsų (183) surinko šiauliečio Žydrūno Vaidilos atsiųsta istorija „O sako, kad vyrai neverkia...“. Antrą vietą balsavime užėmė istorija „Paauglys nepagailėjo naujų marškinėlių“, gavusi 149 balsus. Šį pasakojimą atsiuntė Adelija Rimkienė iš Klaipėdos.
DELFI skaitytojai už istoriją „Gesinti automobilį padėjęs žvejys neteko meškerės ir guminių“ balsavo 123 kartus. Trečią vietą konkurse užėmusio pasakojimo autorė yra Regina Račkauskienė iš Alytaus.
Dar 7 istorijų autoriams atitenka paguodos prizai – skėčiai, su autoriais bus susisiekta asmeniškai.
Portalas DELFI ir draudimo bendrovė „PZU Lietuva“ dėkoja dalyvavusiems konkurse.
Publikuojame geriausiomis išrinktas istorijas
O sako, kad vyrai neverkia...
Šią žiemą važiavom su mažuoju sūneliu dviese iš Šiaulių į Telšius. Kelias buvo vietomis slidus, nelabai norėjau vežtis mažylio, bet nebuvo kur palikti, o laukė neatidėliotini reikalai ir pamaniau, kad sėdėdamas automobilio kėdutėje, jis bus saugus, jeigu aš važiuosiu nedideliu greičiu. Žinojau, kad sūnui keliauti patinka, tai mes, du vyrai, ir išvažiavom tvarkyti reikalų.
Klausiausi dvimečio sūnaus emocingo kalbėjimo, kai staiga pamačiau priekyje dideliu greičiu atvažiuojant „Ford Galaxy“, kuris artėdamas ėmė vingiuoti ir važiuojant link mūsų jį ėmė mėtyti, jis atsidūrė priešingoje eismo juostoje. Žūtbūt turėjau išvengti tiesioginio susidūrimo ir staigiai daug negalvodamas sukau vairą į šalikelę. Mačiau, kad šalikelėje yra nedideli grioviai, tik suvokiau, kad svarbiausia jog nėra tilto, o ir pasirinkimas buvo toks, kad iš dviejų blogų variantų reikėjo akimirksniu rinktis geresnį.
Pasirinkau šalikelę, o ne susidūrimą su minivenu. Nieko nebegalvojau, tik stipriai laikiau vairą ir stengiausi suvaldyti slystančią ir nebeklausančią mašiną. Mano „Golfas“, nuslydęs nuo kelio ėmė gana stipriai suktis, atrodė, kad tuoj apsiversim, mačiau, kad sukamės netoli storų medžių. Tą akimirką galvojau tik apie sūnų. Mašina kietai šokinėjo šalikelėje, sukosi ir pagaliau laimingai sustojo. Puoliau iš mašinos į galą prie sūnaus. Jis atrodė nesuprato, kas nutiko, tik klausinėjo, kas čia, o aš didžiajam siaubui praėjus, nubraukiau ne vieną ašarą, nors paprastai mane sunku pravirkdyti. Mąsčiau apie tai, kad galėjo baigtis daug blogiau. „Galaxy“ irgi nuslydo gana laimingai, gerokai toliau nuo mūsų. Išlipęs ir priėjęs tas žmogus atsiprašinėjo. Šokui praėjus galvojau, kad galėjo sužeisti sūnų arba netgi blogiau, jei nebūčiau pasitraukęs nuo kelio ir susidūręs su kita mašina...
Pagalbos ilgai laukti neteko, įsitikinau žmonių geranoriškumu. Buvau tarsi apkvaitęs, už mane viską padarė visiškai svetimi ir nepažįstami žmonės. Ištempė mašiną, klausė, ar viskas gerai. Tikrai neįsidėmėjau tų žmonių, ne tas man tada rūpėjo, bet noriu jiems nuoširdžiai padėkoti už supratingumą ir didelę pagalbą, kurią jie suteikė, neimdami nė cento, nors siūliau užmokėti. Po šio įvykio tikrai žinau, kad draugiškumas kelyje tikrai egzistuoja ir pats tapau dėmesingesnis kelyje kitiems.
Žydrūnas
Paauglys nepagailėjo naujų marškinėlių
Istoriją nugirdau gal prieš metus ar du, nors ji nutiko bene prieš 2 dešimtmečius. Brolis pasakojo, kaip jis, būdamas paauglys, su draugais mynė dviračiais namo (turbūt iš sodo, kuriame visi raškė pirmuosius vasarinius obuolius).
Tarp namų ir sodo yra kelias Klaipėda-Palanga, kuriame retą savaitę nebūdavo autoįvykių. Taip buvo ir tą popietę. Deja, įvykis buvo neeilinis, ne vienas buvo sužeistas. O paaugliai kaip tik po lemiamo momento atmynė pedalus. Žinoma, visi sušoko gelbėti, kuris kaip išmanė. Kiek prisiminė brolis, tai jis prišokęs prie vieno sužeistojo, suplėšė savo naujus marškinėlius, kad galėtų užveržti nelaimėliui žastą, nes žemiau alkūnės plūdo kraujas. Užveržė. Žinoma, tuoj pat atsirado ir pagelbėti sustojusių pakeleivingų automobilių, atvažiavo ir „greitoji“.
Bjauriausia tai, kad broliui grįžus namo, iš tėvų gavo pylos dėl pradangintų naujų marškinėlių... Priekaištus išklausė, bet taip iki šiol ir nėra pasakęs, kur juo praganė...
P.S. pirmą „krikštą“ mūsų šeima šiame kelyje gavo prieš 30 metų: mama ne vieną parą prabuvo komoje, o aš, keliametė keleivė, per stebuklą likau vilkiko nekliudyta. Pamenu, kaip pribėgo viena šeima, įsisodino mane į savo „pirmuką“ ir parvežė tetai į namus. Tuos žmones atpažįstu iki šiol, kai netyčia sutinku, nors nežinau jų nei vardų, nei pavardžių. Tai tiesiog tie žmonės, kurie man, verkiančiai dvimetei, pasakė gerą žodį, paguodė ir nuramino. Neįtikėtina, bet viską prisimenu, kaip vakar būtų atsitikę.
Dabar šis kelio ruožas rekonstruotas, o „įžymioji“ sankryža Klaipėda-Jokūbavas perdaryta į kelių lygių dėl eismo dalyvių saugumo.
Adelaida, Klaipėda
Gesinti automobilį padėjęs žvejys neteko meškerės ir guminių
Noriu papasakoti apie savo vyro nuotykius kelyje ir ten, kur kelių jau nėra.
Stengiamės važinėti tvarkinga mašina, bet pasitaiko, kad tenka prašytis pagalbos. Kadangi tolimais atstumais beveik nevažinėjame, stengiamės netrukdyti kitų vairuotojų. Vyras paskambina bendradarbiams, o jie ir ištiesia pagalbos ranką, tiksliau įrankį. Jo draugų tvirtosios rankelės ypatingai pasidaro reikalingos rudeniop, ar žiemą. Mat mano vyras, aistringas žvejys, nuolat įsimaklina į kokį tirštesnį sniegą, ar purvynėlį – gal dėl to jo mėgstamiausia daina „Per Klausučių ulytėlę...“ Bet aš jau pradedu įtarti, kad tas nuolatinis klimpimas tai purve, tai sniege, ne kas kitas, kaip patikimas būdas savo draugus nuo mylimų žmonelių šono atplėšti, o po to drauge užmerkti meškeres.
Nepaisant to, kad patys stengiamės netrukdyti kitų vairuotojų, mano vyras, net nestabdomas, visuomet prie pakelėje stovinčio automobilio sustoja paklausti, ar viskas gerai. Taigi, jis noriai skolina įrankius, net padangas, patempia kitas mašinas, keičia ratus... Po vieno įvykio maniau, kad tas jo kilniaširdiškumas bus apmažėjęs. Bet jis tai prisiminęs tik pasijuokia...
Kartą, jam bevažiuojant užmiesčio keliu, priekyje staiga užsidegė mašina. Šoko maniškis, čiupo savo gesintuvą, akimirksniu užgesino dar neįsismarkavusią ugnį. Grįžo prie mašinos, padėjo gesintuvą ant žemės, prie praviros bagažinės. Bet dar sumąstė prieiti prie to vairuotojo pasikalbėti. Jiems besikalbant matė, kad keletas mašinų dar buvo sustoję.
Sugrįžęs prie savo mašinos, jis nerado ne tik gesintuvo, palikto ant žemės, bet ir meškerės su guminiais batais iš praviros bagažinės buvo dingę...
Man pačiai šios istorijos pabaiga neatrodo liūdna – kol nusipirko manasis naujus, kokybiškus guminius batus ir meškerę, praslinko gal mėnuo glaudesnio bendravimo su šeima.
O dabar peršasi išvada – reikėtų apdrausti ne tik mašiną, bet ir turtą esantį joje, ar prie jos.
Regina
