Rašykite mums keliais sakiniais ar ilgais pasakojimais geriausius draugiško elgesio pavyzdžius Lietuvos keliuose iki birželio 6 dienos el. paštu zaidimai@delfi.lt .
Visas istorijas, surašytas aiškiai ir sklandžiai, publikuosime DELFI portale prie šio konkurso aprašymo. Iš visų pateiktų istorijų trišalė komisija – Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos, ir „PZU Lietuva“ ir DELFI atstovai – atrinks dalį įdomiausių, netikėčiausių istorijų. Jos bus paskelbtos birželio pradžioje portale DELFI, iš kurių kviesime Jus, mieli skaitytojai, išrinkti 3 pačias geriausias.
Geriausiųjų istorijų autoriams „PZU Lietuva“ dovanos Vairuotojų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą metams.
Pasidalinkime gerumo pavyzdžiais!
Publikuojame DELFI skaitytojų atsiųstas istorijas.
Birželio 7 d. istorijos
Buvęs „gelbėtojas“ – tikras džentelmenas
Tai nutiko atšiaurią praėjusią žiemą kelyje Kretinga-Klaipėda. Slidžiame kelyje buvau „nupūsta“ į pusnį pravažiuojančių sunkvežimių. Mašinos priekis įsmigo į pusnį giliai. Mąsčiau, ką daryti. Kol išlipau iš mašinos, aplink sustojo bent 5 pravažiuojantys vairuotojai ir klausė kuo galime padėti. Buvau maloniai nustebinta...
Deja „Audi“ negalėjo ištraukti iš pusnies mano mašinos. Staiga sustojo džipas „Nissan“, o už vairo-matytas veidas – „gelbėtojas“ Jonas Stanevičius. Bet dabar jis ne „gelbėtojas“, o Seimo narys. Kai užkabino mano „Volkswagen Bora“ už galingo džipo, mano mašinytė, kaip šampano kamštis išlėkė iš pusnies...Labai dėkojau visiems sustojusiems vairuotojams.
Kitą dieną susiradau Seimo nario el. pašto adresą ir parašiau padėką. Jonas atsakė, kad už paprastą elgesį nėra ko dėkoti...Manau, kad tai nebuvo eilinis poelgis, o tikras džentelmeniškumas kelyje. Kad visi Seimo nariai būtų tokie dėmesingi savo tautiečiams, tai gyventume...kaip belgai.
Eglė
Kaip studentą patruliai gelbėjo
Kai buvau jaunas, „biednas“ studenčiokas, turėjau tokia mažą smagią mašinėlę – „Le fiesta“, kurią juokais vadinau krepšiu ant ratų... Šiaip važiavo neblogai, bet syki iškrėtė šunybę – užsidegė akumuliatoriaus lemputė. Būdamas pareigingas vairuotojas, pasiklausinėjau kas čia galėtų būti, o išgirdęs patyrusių vairuotojų rekomendacijas, pasikeičiau generatoriaus angliukus. Deja, nepadėjo.
Bet jaunatviško entuziazmo vedinas išvykau pasisvečiuoti pas gimines į kaimą. Nuvykau sėkmingai, o štai po smagaus savaitgalio, sekmadienio pavakarę grižti sekėsi ne kaip. „Le fiesta“ kaip tankas nesustabdomai riedėjo į priekį, bet vat lemputės švietė tik kaip žvakutės vėlinių naktį. Sutemus teko stoti, važiuoti pasišviečiant žvakute tapo neįmanoma, nebent tik tiesiu taikimu pas vėles... Sustojau, o gi žiūriu netoliese patrulis iš krūmų link manes atvažiuoja. Kai nesiseka, tai nesiseka, dar ir premija už ką nors išrašys, jie juk moka. Tačiau patruliai pasirodo irgi žmonės, išklausė ir suprato. O kai pasiūlė po pusvalandžio baigdami pamainą partemti iki miesto apie 20 km, tai net amą praradau. Nebepamenu ar atgavęs amą padėkojau, tad naudodamasis proga noriu pasakyti nuoširdų AČIŪ. Ačiū ir padėjusiems pareigūnams ir visiems jų kolegoms, kurie rūpinasi tvarka ir saugumu keliuose.
Andrius
Tragiškas kelių džentelmeno likimas
Buvo pirma Kalėdų diena. Mes, smarkiam šalčiui spaudžiant, aplankę tėvus, važiavome namo. Mūsų mašina, be jokio perspėjimo, nei iš šio, nei iš to, nustojo riedėti. Tiesiog numirė...
Vyras, patikrinęs gyvybiškai svarbiausius jos „organus“, diagnozavo – padėtis beviltiška. Blogiausia, kad šaltis kėsinosi sušaldyti mūsų mažylius. Bet vos vyras iškėlė ranką, prašydamas pagalbos, sustojo pirma mašina. Deja, nei mes, nei tas vairuotojas, neturėjome troso. Tuomet anas, itin tvarkingai apsirengęs, prabangios mašinos vairuotojas pasisiūlė mane su vaikais parvežti namo, o jei mano vyras vis dar bus nesulaukęs pagalbos iš kitų vairuotojų, pasiims trosą ir grįš partempti.
Mane toks džiaugsmas apėmė nuo to žmogaus dėmesio ir gerumo, pasijutau lyg kokioje loterijoje laimėjusi būčiau! Važiuojant išsišnekėjome – kraštietis. Net ir pavardes pasisakėme. Aš net žagtelėjau – jis labai gerbiamas mūsų miesto žmogus!
Kai parvažiavome, tas geras žmogus mane su dviem mažais vaikais palydėjo iki pat buto durų, Netrukus grižo – atnešė ne tik mano paliktas pirštines, bet ir gerą žinią – mano vyrą jau tempia kitas kelių džentelmenas. Mat jis mano vyrui net ir savo telefono numerį buvo padiktavęs.
Kelis metus, pravažiuodama pro tą vietą, kur buvo sugedusi mūsų mašina, džiaugiausi to įvykio gera pabaiga. Bet dabar, jau būdama pati vairuotoja, būtent pro tą vietą pravažiuoju su didele širdgėla. Sužinojau, kad toje vietoje tas žmogus žuvo, miškovežio vežamiems rąstams užkritus ant jo mašinos...
Zita
O sako, kad vyrai neverkia...
Šią žiemą važiavom su mažuoju sūneliu dviese iš Šiaulių į Telšius. Kelias buvo vietomis slidus, nelabai norėjau vežtis mažylio, bet nebuvo kur palikti, o laukė neatidėliotini reikalai ir pamaniau, kad sėdėdamas automobilio kėdutėje, jis bus saugus, jeigu aš važiuosiu nedideliu greičiu. Žinojau, kad sūnui keliauti patinka, tai mes, du vyrai, ir išvažiavom tvarkyti reikalų.
Klausiausi dvimečio sūnaus emocingo kalbėjimo, kai staiga pamačiau priekyje dideliu greičiu atvažiuojant „Ford Galaxy“, kuris artėdamas ėmė vingiuoti ir važiuojant link mūsų jį ėmė mėtyti, jis atsidūrė priešingoje eismo juostoje. Žūtbūt turėjau išvengti tiesioginio susidūrimo ir staigiai daug negalvodamas sukau vairą į šalikelę. Mačiau, kad šalikelėje yra nedideli grioviai, tik suvokiau, kad svarbiausia jog nėra tilto, o ir pasirinkimas buvo toks, kad iš dviejų blogų variantų reikėjo akimirksniu rinktis geresnį.
Pasirinkau šalikelę, o ne susidūrimą su minivenu. Nieko nebegalvojau, tik stipriai laikiau vairą ir stengiausi suvaldyti slystančią ir nebeklausančią mašiną. Mano „Golfas“, nuslydęs nuo kelio ėmė gana stipriai suktis, atrodė, kad tuoj apsiversim, mačiau, kad sukamės netoli storų medžių. Tą akimirką galvojau tik apie sūnų. Mašina kietai šokinėjo šalikelėje, sukosi ir pagaliau laimingai sustojo. Puoliau iš mašinos į galą prie sūnaus. Jis atrodė nesuprato, kas nutiko, tik klausinėjo, kas čia, o aš didžiajam siaubui praėjus, nubraukiau ne vieną ašarą, nors paprastai mane sunku pravirkdyti. Mąsčiau apie tai, kad galėjo baigtis daug blogiau. „Galaxy“ irgi nuslydo gana laimingai, gerokai toliau nuo mūsų. Išlipęs ir priėjęs tas žmogus atsiprašinėjo. Šokui praėjus galvojau, kad galėjo sužeisti sūnų arba netgi blogiau, jei nebūčiau pasitraukęs nuo kelio ir susidūręs su kita mašina...
Pagalbos ilgai laukti neteko, įsitikinau žmonių geranoriškumu. Buvau tarsi apkvaitęs, už mane viską padarė visiškai svetimi ir nepažįstami žmonės. Ištempė mašiną, klausė, ar viskas gerai. Tikrai neįsidėmėjau tų žmonių, ne tas man tada rūpėjo, bet noriu jiems nuoširdžiai padėkoti už supratingumą ir didelę pagalbą, kurią jie suteikė, neimdami nė cento, nors siūliau užmokėti. Po šio įvykio tikrai žinau, kad draugiškumas kelyje tikrai egzistuoja ir pats tapau dėmesingesnis kelyje kitiems.
Žydrūnas
Padėjo, nors važiavo į kitą pusę
Tai įvyko vasarą. Buvo truputį nuleistas priekinis ratas, bet važiavom šalutiniu keliu ir neturėjom galimybės jo pripūsti. Taip ir važiavom, kol posūkio metu mašiną užnešė ant žvyro ir atsimušus į medį buvo pramuštas radiatorius. Visas aušinimo skystis išbėgo. Iki autostrados Klaipėda-Vilnius buvo likę 10 km. Šiaip taip sustodami, paaušindami oru variklį, prisikapstėm iki autostrados. Ten pagaliau susistabdėme pravažiuojančią mašiną, kurios vairuotojas važiavo į Vilnių, tačiau nors gerokai teko pasukt į šoną, nes mums reikėjo važiuot į Šlienavą (Kauno raj.) žmogus nutempė mūsų mašiną iki vietos. Tai padarė geranoriškai ir neprašė jokio atlygio. Už tai mes buvom jam be galo dėkingi.
Jei visi tokie būtų draugiški ir tolerantiški kelyje, kaip tas žmogus, tikrai būtų daug geriau gyventi. Sėkmės jam visur kur.
Kristina
Supratingi kelių policininkai
Dauguma keiksnojam kelių policija, tačiau būna ir taip. Kelyje Šiauliai- Kėdainiai-Kaunas, gyvenvietėje, kurios pavadinimo jau nepamenu, vairuodamas sunkvežimį greičiu, kurį leido greičio ribotuvas (90 km/h), nakties metu skubėjau į Kauną. Kaip visada, tokiais atvejais buvau sustabdytas kelių patrulių. Be abejo grėsė bauda, ir aš siūlau visus su savimi turėtus pinigus (apie 370 Lt) baudai sumokėti vietoje, kad greičiau mane paleistų arba apiformintų nusižengimą. Vyrams paaiškinau skubėjimo priežastį: kaip tik tuo metu mano sūnui po traumos buvo daroma operacija, naudojant narkozę. Tikrai nesitikėjau, kad manęs nenubaus. Tačiau policininkai tik įspėjo, kad būčiau atsargus ir palinkėjo gero kelio.
Praėjus nemažai laiko, norėčiau padėkoti, atrodo Radviliškio rajono kelių policininkams už supratimą. Tai tikrai buvo bėda mano sūnui, aš Jums nemelavau. Ačiū Jums.
Arūnas
Žmonių geranoriškumas
Jau buvau vedęs, kai sutikau nuostabią ir patrauklią panelę. Vienas kitą įsimylėjom. Mano išdavystė truko metus laiko. Niekaip negalėjau pasirinkti su kuria būti. Įvyko avarija, tai buvo 2003 m. spalis, kurios kaltininkas buvo kitas girtas BMW vairuotojas. Ta avarija pagreitino visus mano pasirinkimus ir po 2-jų savaičių jau gyvenau atskirai nuo buvusios žmonos, po 4 mėn. teismas mus išskyrė. Aš buvau depresijoje su mylima panele irgi išsiskyrėm 8 mėnesiams, (tada nežinojau, kad tiek tai truks), man tiesiog reikėjo laiko visiem apmąstymams ir pasirinkimams. Gegužę 2004 m. susitikom ir jau vienas kito nepaleidom.
Liepos 14 d. vykom atostogauti į Palangą ir papuolėm į avariją kurios kaltininkas traktoristas. Kelionė baigėsi. Nors tą pačią dieną nusipirkau kitą automobiliuką, aišku ne naują, ir jis mane pavedė, kai rugsėjį vežiau savo mylimą merginą prie jūros, tam, kad susižadėtume naktį po žvaigždėtu dangumi ir kad įteikčiau gimtadienio dovaną. Jau buvo gili naktis kai autostradoje sugedo mano mašiniukas. Stabdžiau mašinas, mums sekėsi, stojo vairuotojai padėti, bandė užkurti mašiną vilkdami lanksčia vilktimi (aišku pažeidinėjom taisykles, nebuvo pinigėlių išsikviesti avarinei pagalbai ), tik vėliau sužinojom, kad nutrūko variklio diržas.
Galiausiai kokia 7 mašina, o tai buvo vilkikas mūsų mašiną nutempė į Klaipėdą, dar buvo naktis. Naktį pralaukėm, ryte vėl stabdžiau ir juodukas užsienietis, kalbantis rusiškai, manyčiau, kad tai buvo tadžikas, nutempė mašiniuką iki serviso. Servise sužinojau kad nutrūkęs variklio diržas. Tai buvo šeštadienis, keisti variklio diržą atsisakė. Tada išsikviečiau taksi. Ir mašiną su mumis nutempė į Karklę prie jūros. Naktį po nuostabiu žvaigždėtu dangumi susižadėjome ir įteikiau dovaną. Kitą dieną mūsų mašiną nutempė į Klaipėdą. Iš Klaipėdos į autostradą nutempė 2-jų mašinų vairuotojai. O tada pasikviečiau giminaičius kurie atvyko pas mus ir sėkmingai mašiniuką partraukėm namo. Dabar jau esame sėkmingai vedę ir laimingi. Apie šį įvykį papasakojom visiem draugams ir labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra tiek daug gerų ir nuostabių žmonių, kurie pasiruošę visada ištiesti kitam pagalbą, netgi pažeidinėdami kelių eismo taisykles.
Karolis
Birželio 1 d. istorija
Netiesa, kad lietuvis džiaugiasi, kai dega kaimyno namas
1993 metų vasarą su sūnumi važiavome parvežti iš Šilo Pavėžupio į Šiaulius ten poilsiavusių žmonos su dukra. Išsukę į žvyrkelį vis žvalgėmės dešinėn – prie vieno iš miškan vedančių keliukų turėjo būti nuoroda į poilsinę. Privažiavę prie Laiškių miestelio supratome, jog mums reikalingą posūkį pravažiavome.
Vairuotojas buvau neprityręs – paskyrą „Žiguliams“ ir teises vairuoti gavęs prieš keletą metų, nebuvau pravažiavęs ir 20 000 km, tam turėjo reikšmės ir Rusijos skelbta blokada, trūkdavo benzino.
Taigi, grįžtant nuo Laiškių, visas dėmesys buvo nukreiptas į kairę. Nuspaudžiau stabdį, kai automobilis atsidūrė ant griovio šlaito, kelio dešinėje, pasviręs gal 45 laipsnių kampu. Trūko neatsargaus stumtelėjimo ir jis galėjo atsidurti griovio dugne aukštyn ratais.
Pro šalį ėjo pavieniai žmonės. Visi domėjosi įvykiu, dalijo patarimus, į ką reikėtų kreiptis pagalbos, nurodė, kur artimiausias telefonas – mobiliųjų tada nebuvo. Dviračiu važiavęs vyrukas, net neprašytas, apsisuko ir nuvažiavo į Laiškes kviesti traktoriaus.
Kai atvažiavo traktoriukas, aplink stovėjo keliolika neabejingų žmonių. Aš buvau tik pasyvus stebėtojas, kol vyrai galvojo, kur geriau prie „Žigulių“ kabinti trosą, kad nenubraižytų paviršiaus. Pradarę langus, pro juos ir per stogą permetė virvę. Už jos galų įsikibome gal aštuoniese. Tai buvo reikalinga tam, kad traktoriui staiga patraukus automobilis nevirstų.
Kai tapo aišku, jog galėsiu važiuoti, vyrai, kaip galėjo, patiesino automobilio sparną, mat už jo kliuvo priekinis ratas.
Negalėjau atsilyginti nuoširdiems Žemaitijos kaimo žmonėms. Man jie palinkėjo gero kelio.
Malonu, kad įvykyje dalyvavo mano trylikametis sūnus. Jam tai buvo gerumo pamoka. Ir netiesa, kad lietuvis džiaugiasi, kai dega kaimyno namas. Nebent tas kaimynas blogas žmogus, o namas pastatytas ant užgrobtos žemės.
Visvaldas
Gegužės 31 d. istorijos
Nakties nuotykis autostradoje
Nuvežusi vyrą į oro uostą Vilniuje, vėlų vakarą grįžinėjau namo į Šiaulius. Autostrada važiavau neskubėdama, nes lynojo ir žinojau, kad kelias slidus. Šiaip apie mašinas nutuokiau tik tiek, kaip vairuoti ir kaip nuvykti iš taško A į tašką B. Net į oro uostą vežiau vyrą visai neplanuotai, kai paskutinę minutę jam atsakė draugas. Tik tada nenoriai buvo prisiminta, kad ir aš vairuoju ir turiu teises.
Taigi važiavau namo ir staiga ėmiau justi, kad mašina ima lėtinti greitį, nors spaudžiu pedalą. Ėmiau spausti iki dugno, nesupratau, kas yra, vis dar važiavau, po to mašina ėmė dar labiau lėtinti greitį ir pradėjo trūkčioti. Galiausiai taip pavažiavus kokius kelis šimtus metrų, užgeso. Vis bandžiau užvesti, bet nesėkmingai. Nežinojau nė ką daryti ir manyti, pradėjau galvoti, kad nuleido padangą ir kaip aš dabar ją pasikeisiu. Mane ėmė siaubas, buvau autostradoje, kažkur tarp Vilniaus ir Panevėžio.
Išsigandusi puoliau skambinti vyrui, jo telefonas išjungtas, jau įlipęs į lėktuvą. Sėdėjau ir drebėjau, už lango lijo lietus, savijauta buvo neapsakoma. Iš mašinos nelipau, nes ėmė baimė dėl pakelių maniakų ir apskritai tamsos baimė. Pro šoną pravažiuodavo mašinos, bet niekam, matyt, į galvą neatėjo, ko pakelėje stovi mašina. Intensyviai maigiau telefoną, mintyse perkratydama, kam iš pažįstamų skambinti ir prašyti pagalbos.
Tuo metu sustojo pro šalį važiavusi mašina ir kažkoks vyriškis artinosi prie manęs. Instinktyvaus impulso pagauta, užspaudžiau dureles. Jis priėjęs pabarbeno į langą ir paklausė, ar nereikia pagalbos. Ėmė klausti, kur važiuoju. Pasirodė gana patikimas, įsidrąsinau. Papasakojau,kas nutiko. Jis paprašė išlipti iš automobilio ir pabandė užvesti mašiną. Ir tuoj pat diagnozavo- pasibaigė degalai. Pasakė, kad teks važiuoti su buksyru, pats viską pririšo, nors lietus pylė, man liepdamas sėdėti. Aš nesu taip važiavusi, todėl abejojau, ar sugebėsiu. Jis truputį paaiškino šypsodamasis ir mes iš lėto patraukėme ieškoti artimiausios degalinės.
Mane tempė apie 30 km, važiavo lėtai, prisitaikydamas prie manęs, degalinėje įpylė degalų. Siūliau jam pinigų už pagalbą, bet jis neėmė ir pasakė: „Na taip, aš tik naktim ir žiūriu, kaip užsidirbti, kaip čia ką nutempti“.
Sėkmingai grįžau namo. Rytą savo vyrui paskambinau perširdusi, kodėl neužsiminė, kad baigsis degalai ir tuo pačiu didžiuodamasi papasakojau, kaip pirmą kartą važiavau su buksyru. Tam vyriškiui, sutiktam autostradoje, esu nuoširdžiai dėkinga ir žinau tik tiek, kad jis iš Panevėžio.
Neringa
Gesinti automobilį padėjęs žvejys neteko meškerės ir guminių
Noriu papasakoti apie savo vyro nuotykius kelyje ir ten, kur kelių jau nėra.
Stengiamės važinėti tvarkinga mašina, bet pasitaiko, kad tenka prašytis pagalbos. Kadangi tolimais atstumais beveik nevažinėjame, stengiamės netrukdyti kitų vairuotojų. Vyras paskambina bendradarbiams, o jie ir ištiesia pagalbos ranką, tiksliau įrankį. Jo draugų tvirtosios rankelės ypatingai pasidaro reikalingos rudeniop, ar žiemą. Mat mano vyras, aistringas žvejys, nuolat įsimaklina į kokį tirštesnį sniegą, ar purvynėlį – gal dėl to jo mėgstamiausia daina „Per Klausučių ulytėlę...“ Bet aš jau pradedu įtarti, kad tas nuolatinis klimpimas tai purve, tai sniege, ne kas kitas, kaip patikimas būdas savo draugus nuo mylimų žmonelių šono atplėšti, o po to drauge užmerkti meškeres.
Nepaisant to, kad patys stengiamės netrukdyti kitų vairuotojų, mano vyras, net nestabdomas, visuomet prie pakelėje stovinčio automobilio sustoja paklausti, ar viskas gerai. Taigi, jis noriai skolina įrankius, net padangas, patempia kitas mašinas, keičia ratus... Po vieno įvykio maniau, kad tas jo kilniaširdiškumas bus apmažėjęs. Bet jis tai prisiminęs tik pasijuokia...
Kartą, jam bevažiuojant užmiesčio keliu, priekyje staiga užsidegė mašina. Šoko maniškis, čiupo savo gesintuvą, akimirksniu užgesino dar neįsismarkavusią ugnį. Grįžo prie mašinos, padėjo gesintuvą ant žemės, prie praviros bagažinės. Bet dar sumąstė prieiti prie to vairuotojo pasikalbėti. Jiems besikalbant matė, kad keletas mašinų dar buvo sustoję.
Sugrįžęs prie savo mašinos, jis nerado ne tik gesintuvo, palikto ant žemės, bet ir meškerės su guminiais batais iš praviros bagažinės buvo dingę...
Man pačiai šios istorijos pabaiga neatrodo liūdna – kol nusipirko manasis naujus, kokybiškus guminius batus ir meškerę, praslinko gal mėnuo glaudesnio bendravimo su šeima.
O dabar peršasi išvada – reikėtų apdrausti ne tik mašiną, bet ir turtą esantį joje, ar prie jos.
Regina
Gegužės 27 d. istorija
Rusų karininko šeimos pagalba
Tai nutiko seniai, kai Tarybinė armija jau išvedinėjo savo kareivius iš Lietuvos, bet dar vienas kitas karininkas buvo likęs. Važiavau iš Alytaus į Kauną su senu „sukriošusiu“ savo pirmuoju „Golfuku“, kai pravažiavus Prienus, jis paprasčiausiai pavargo.
Buvo vėlyvas ruduo, pradėjo temti, o aš, vieniša moteris kelyje, bandžiau ką nors susistabdyti. Tačiau vis nesėkmingai. Pradėjo šalti ir, kadangi purškė lietutis, darėsi plikšala. Mobilaus telefono tada dar neturėjau, aplinkui – miškas. Manau toliau aprašinėti mano savijautos nebeverta. Aš ir toliau intensyviai bandžiau ką nors sustabdyti ir įvyko stebuklas. Sustojo lengvoji mašina, kuri buvo pilna keleivių. Išlipęs vairuotojas rusiškai manęs paklausė, kas atsitiko ir nespėjus man atsakyti puolė dėkoti, kad sustabdžiau. Pasirodo, visa jų kompanija vyko iš laidotuvių ir nepastebėjo, kada šlapias plentas tapo lediniu. Tik sustojus ir išlipus iš automobilio vairuotojas įvertino situaciją.
Buvo aišku, kad man pagalbos reikia, o manęs parvežti iki Kauno jie negali, nes automobilyje dar vienam keleiviui vietos nėra. Beliko vienas variantas – traukti mano „kriošeną“ iki Kauno. Aš jį perspėjau, kad vairuoju tik pirmus metus ir dar neteko pasinaudoti „buksyru“. Nežiūrint į oro sąlygas, nežiūrint į tai, kad esu nepatyrusi moteris vairuotoja, rusakalbis vyras pasisiūlė partempti mane iki Kauno. Sutarėme, kad važiuosime iki Šančių, iki jo namų ir ten aš galėsiu palikti mašiną iki kitos dienos. Žinoma, labiausiai bijojau įvažiuoti į jo automobilį, bet mūsų kelionė baigėsi sėkmingai. Pasiekus tikslą, visa kompanija iš gelbėtojų automobilio primygtinai paprašė užeiti išgerti arbatos, nes buvau tikrai sušalusi.
Tada paaiškėjo, kad tai yra karininko šeima, kuri jau susikrovė daiktus išvykti. Prie arbatos puodelio jie pasiteiravo, kurioje Kauno dalyje gyvenu. Atsakiau – Karmėlavoje. Tuomet vyriausia šios kompanijos moteriškė griežtai pareiškė, kad negalima manęs išleisti važiuoti namo autobusu, o sūnus privalo parvežti. Mano pasipriešinimai buvo bevaisiai. Vis tik išdrįsau kaip padėką pasiūlyti kažkiek pinigų. Be reikalo... įžeidžiau. Atsiprašiau. Jie pasakė: „Nors mes ir buvom čia kaip okupantai, bet niekam nieko blogo nenorėjom. Dirbom, kaip ir visi. Dabar džiaugiamės, kad išvykdami dar kam nors paliksime gerus prisiminimus apie mus. Dar norime padėkoti ir tau, nes tik sustoję mes pamatėme plikšalą, galėjo ir mums blogai baigtis, jei ne tu.“ Gera sulaukti pagalbos...
Aida
Gegužės 26 d. istorija
Klajokliai naktyje
Viena mašina dalijamės dviese su tėte. Lietingą, jau vėlų šio pavasario vakarą nutariau nudumti pas draugą. Bevažiuodamas apsigrabaliojau, kad telefono neturiu. Greit sumojau – kaime pas močiutę palikau... Nepratęs be jo gyventi, tad su draugu, nebodami nei tamsos, nei itin įsismarkavusio lietaus, pasukome močiutės link. Kaimo keliukas nekoks, bet nėra buvę, kad neprivažiuotume.
Deja, nepalankus oras, aklina tamsa ir patirties stoka padarė savo – belikus keliems šimtams metrų iki reikiamos vietos, užklimpome. Bandėm kapanotis, bet mašinos galiniai ratai smegte smego vis giliau. Nieko kito neliko, kaip atbristi ligi senolės namų ir ieškotis rimtos pagalbos. Močiutė, pamačiusį mus purvinus neapsidžiaugė. Tradiciškai pabarė dėl neapdairumo ir dėl per didelės drąsos tokiu oru važinėti. Pagriebusi kastuvą ir prožektoriuką, apsiavusi guminius, energinga senutėlė pasisiūlė talkon. Bet užklimpusios mašinos traukimas, tai ne ropės rovimas – ne anūkėlių ir ne močiutės jėgoms.
Sugrįžome į trobą, močiutė kažkam paskambino. Tuoj pat atvažiavo traktorius, vairuojamas, tikriausiai, daug patirties tokiame darbe turinčio traktorininko. Pasirodo, mes į šaltinį įvažiavome, todėl tą mašiną lyg kas temte tempė gilyn. Vietiniai tą vietą žino, tai apvažiuoja, O mes...
Siūliau savo gelbėtojui pinigų , bet jis net įsižeidė – kaime už pagalbą bėdoje pinigų niekas neima. „O gal man kada jūsų pagalbos reikės“, – nuvažiuodamas tarstelėjo.
Nors mano, kaip vairuotojo, stažas neilgas, bet ir pats esu pasitarnavęs – draugo mamai kartą degalų vežiau. O ir padėti remonto darbuose neatsisakau. Remontuojame ne tik mašinas. Kelyje ir dviračiai paveda.
Simonas
Gegužės 25 d. istorijos
Pagalbininkas tapo gyvenimo pakeleiviu
Tai buvo 2000-ųjų sausio 8 d. Vykau viena į Klaipėdą pas gimines. Kelias buvo pakankamai tolimas, kadangi važiavau iš Panevėžio, taip pat ir oro sąlygos nebuvo palankios, tačiau aš buvau užsispyrusi. Prie įvažiavimo į Pakruojį sugedo mano automobilis, sustojau ir nežinodama ką daryti išlipau iš automobilio.
Atsidariau automobilio variklio dangtį ir mėginau ieškoti problemos, tiksliau žiūrėjau i automobilio variklį ir nieko nesupratau. Sausį buvo pakankamai prastas oras, pustė ir buvo baisiai šalta, automobilyje taip pat greit viskas atšalo. Neturėjau ir mobilaus telefono. Taip prabuvus valandą prie manęs sustojo automobilis. Per pūgą buvo matyti, kad tai aukštas vyriškas siluetas. Nieko nelaukus papasakojau kas nutiko ir mes įlipome i vyriškio automobilį. Pats jis nuėjo ieškoti gedimo problemos, tačiau grįžo nieko nepešęs.
Šis vyriškis ne tik pavežėjo mane, tačiau ir tapo mano gyvenimo pakeleiviu ir mes jau 10 metų kartu :) Štai tokios pagalbos sulaukiau kelyje.
DELFI skaitytoja
Suteikus pagalbą vėliau pačiam jos prireikė
Papasakosiu istoriją, kaip pagalba buvo suteikta ne man, o aš pats ją suteikiau, o vėliau ir pačiam jos prireikė.
Tai įvyko Savanorių ir Žemaitės gatvių sankryžoje važiuojant link Vingio parko Vilniuje. Buvo piko metas, didelis kamštis, apie dvi valandas slinkau lėčiau už pėsčiuosius, kai galiausiai antra juosta bejudant priartėjau prie šviesoforo, prieky manęs buvusi mašina, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, nespėjo pajudėti ir tiesiog užgeso.
Iš pradžių paėmė pyktis, nes galvojau, kad vairuotojas be patirties ir nemoka greitai pajudėti iš vietos (kas labai reikalinga Vilniuje). Šiaip ne taip apvažiavau nelaimėlį ir pamačiau pagyvenusį vyrą, kuriam tiesiog sugedo mašina sankryžoje, per kurią ėjo didžiulis automobilių srautas. Sustojau priešais jį, išsitraukiau virvę ir be žodžių greitai prisikabinęs su juo susižvalgęs ėmiau tempti per sankryžą į ramesnę vietą kur jis galėtų ir mašiną saugiai užvesti ir eismui netrukdytų. Sulaukęs padėkos palikau jį daugiabučio kiemo aikštelėje ir pajudėjau namo, kai pačiam automobilis užgeso.
Laimei, buvo nuokalnė, tai pavyko nuriedėti į saugią vietą. Praėjo gal kokios penkios minutės ir pasirodė tas vyrukas, kuriam ne per seniausiai padėjau. Privažiavo, paklausė kas nutiko. Čiupau kuro bakelį ir nuvežė jis mane į degalinę, sumokėjo už kurą ir parvežė atgal. Tokia mano istorija :)
Edgaras
Pompos paieškos Nidoje
Nutiko viena sykį toks pakankamai linksmas nuotykis. Su žmona ir draugais iš Vilniaus patraukėm į delfinariumą, pažiūrėję linksmą pasirodymą sugalvojome nuvažiuoti į Nidą, (buvo sekmadienio popietė) ir tik įvažiavus į miestelį pajutau, kad kažkas ne taip. Išlipu – o gi ratas tai nuleistas, o aš kaip tikras vairuotojas atsarginio rato tai neturiu. Čia ir prasidėjo...
Pasirodo Nidoj remonto dirbtuvių nėr (tai suvokti mums užtruko kokias tris valandas). Degalinės operatorė pasiūlė kreiptis į gaisrininkus, nes jie turi kompresorių. Grįžę prie mašinos bandom nuimti ratą, tačiau keltuvas truputi palūžęs, kankinamės su ratu, žmogelis iš gretimo pastato lango kantriai stebi, po minučių dešimties klausia „kas nutiko?“ Atsakiau, kad ratą nuleido. Tuomet jis paklausė ar turiu atsarginį ratą. Atsakiau, kad neturiu. Tuomet jis pasiteiravo iš kur būsiu atvažiavęs? Atsakiau, kad iš Vilniaus. „Na, tu ir išprotėjęs, tokį atstumą be atsarginio rato važiuot“, – pasakė jis man, o aš atsakiau, kad taip jau išėjo...
Jis toliau mus kantriai stebi ir vėl po minučių dešimties klausia, ką su ratu ruošiamės daryti. „Į gaisrinę nunešiu ir prisipūsiu, kad iki Klaipėdos nuvažiuoti galėčiau“, – atsakiau. Žodžiu, kankinamės dar minučių dvidešimt, o jis į mus žiūri ir sako: „Šiaip aš pompą turiu, tuoj atnešiu“.
Tai va, žmogelis atnešė pompą, mes kuo smagiausiai su didelėmis šypsenom veide prisipūtėm ratą, kuris, pasirodo, buvo neprakiuręs, o dėl įvažiavimo į mažutę duobutę, kaip po to prisiminėm, atšoko nuo disko.
Žodžiu, va tada ir supranti, žmogau, kaip yra gera, kai žmogus iš pašalės tau padeda. O aš ir pats kelyje jei galiu, visada padedu.
Andrius
Paauglys nepagailėjo naujų marškinėlių
Istoriją nugirdau gal prieš metus ar du, nors ji nutiko bene prieš 2 dešimtmečius. Brolis pasakojo, kaip jis, būdamas paauglys, su draugais mynė dviračiais namo (turbūt iš sodo, kuriame visi raškė pirmuosius vasarinius obuolius).
Tarp namų ir sodo yra kelias Klaipėda-Palanga, kuriame retą savaitę nebūdavo autoįvykių. Taip buvo ir tą popietę. Deja, įvykis buvo neeilinis, ne vienas buvo sužeistas. O paaugliai kaip tik po lemiamo momento atmynė pedalus. Žinoma, visi sušoko gelbėti, kuris kaip išmanė. Kiek prisiminė brolis, tai jis prišokęs prie vieno sužeistojo, suplėšė savo naujus marškinėlius, kad galėtų užveržti nelaimėliui žastą, nes žemiau alkūnės plūdo kraujas. Užveržė. Žinoma, tuoj pat atsirado ir pagelbėti sustojusių pakeleivingų automobilių, atvažiavo ir „greitoji“.
Bjauriausia tai, kad broliui grįžus namo, iš tėvų gavo pylos dėl pradangintų naujų marškinėlių... Priekaištus išklausė, bet taip iki šiol ir nėra pasakęs, kur juo praganė...
P.S. pirmą „krikštą“ mūsų šeima šiame kelyje gavo prieš 30 metų: mama ne vieną parą prabuvo komoje, o aš, keliametė keleivė, per stebuklą likau vilkiko nekliudyta. Pamenu, kaip pribėgo viena šeima, įsisodino mane į savo „pirmuką“ ir parvežė tetai į namus. Tuos žmones atpažįstu iki šiol, kai netyčia sutinku, nors nežinau jų nei vardų, nei pavardžių. Tai tiesiog tie žmonės, kurie man, verkiančiai dvimetei, pasakė gerą žodį, paguodė ir nuramino. Neįtikėtina, bet viską prisimenu, kaip vakar būtų atsitikę.
Dabar šis kelio ruožas rekonstruotas, o „įžymioji“ sankryža Klaipėda-Jokūbavas perdaryta į kelių lygių dėl eismo dalyvių saugumo.
Adelaida, Klaipėda
